|

Sigitas Parulskis “Nuogi drabužiai”, 2002, Baltos lankos

Naujas žymaus ieties metiko eseistikos rinkinys: įtemptas polėkis, eiklus mostas, aštrus dūris; Šiaurės Atėnų pirmų puslapių viešpats iš Nazonų klano nusprendė nupinti solidų albumą iš savo pastarųjų metų singlų. Raibas Saukos viršelio dizainas, stambių gabaritų metaforos, apskritai sodrus sotus tekstas, analitinio ekshibicionizmo ir rūstaus egocentrizmo užtaisas neturėtų niekam kelti abejonių savo išbandyta kokybe. Erelis poetas ir kritikas dalijasi su savo avelėm mąstymo nuodėmėmis, nejautrios širdies brangakmeniu, išėstomis kepenimis ir visa savo second-hand siela, nevengdamas ir klastingos literatūrinės fikcijos. Praskleidę nuogus drabužius, tikrai rasite banguojant bent jau autoritetingus smegenų raumenis.

Vėl į darbą…
| | |

Vėl į darbą…

Neretas, grįžęs į darbą po atostogų, prasitaria: “Jaučiuosi taip, lyg būčiau neatostogavęs…” Pasirodo, bloga savijauta po visaverčių atostogų nėra atsitiktinumas, tai patiria didelė dalis dirbančių asmenų. Grįžimas po gyvenimo šventės į prozą gali būti toks pat stiprus stresas organizmui, kaip atleidimas iš darbo ar išsiskyrimas su mylimu žmogumi. Masačiusetso (JAV) mokslininkai, tiriantys tinkamą darbo ir poilsio režimą, priėjo prie išvados, kad didžiausią stresą patiria ne tie darbuotojai, kurie keletą metų dirba be išeiginių ir atostogų, o tie, kurie po ilgai lauktų ir visaverčių atostogų grįžta į darbą! Madrido universiteto psichologų duomenimis, apie pusė visų dirbančių ispanų, po atostogų grįžę į darbą, patiria trauminį sindromą. “Grįžimo po atostogų” sindromas pasireiškia įtampa, nerimo jausmu, padidėjusiu nervingumu, taip pat tokiais somatiniais (vidaus organų nervinės reguliacijos) sutrikimais, kaip galvos skausmas, krūtinės skausmas, širdies plakimas, nemiga, skrandžio veiklos sutrikimai. Yra Ispanijoje ir tokių, kurie grįžta į darbą su malonumu, – apie 15 proc. dirbančiųjų. Apie 35 proc. dirbti po atostogų pradeda be ypatingų psichinių ir fiziologinių pasekmių. Psichologai pataria, kad jau išeinant atostogauti reikia susitaikyti su mintimi, kad viskas, kas gera, kada nors baigiasi, ir tada darbas po atostogų nebeatrodys košmaras.

| | |

Frustraciją keliantis pacientas: kaip juo rūpintis?

Visi medikai turi pacientų, kurių mielai atsisakytų. Maždaug 15 proc. pacientų gydytojai įvertina kaip keliančius frustraciją. Ypač šie pacientai nemalonūs tiems gydytojams, kurie turi didelių karjeros ambicijų, kurie įsitikinę, kad gali išspręsti visas medicinines problemas bei išgydyti visas ligas. Deja, nors jie ir labai išsekina, tačiau atsisakyti “nepatogių”, “nemalonių” pacientų kaip tik ir būna sunkiausia. Vienas iš būdų nugalėti “sunkių” pacientų keliamą frustraciją – tai įvertinti galimą jų psichopatologiją ar asmenybės sutrikimus, suprasti pacientų požiūrį į jų simptomus bei panaudoti specifines technikas bendravimui su jais pagerinti. Groves J.E. “sunkius” pacientus yra charakterizavęs pagal būdą, kaip jie elgiasi su sveikatos priežiūros darbuotojais: labai priklausomi, labai reiklūs ar besijaučiantys nusipelniusiais, manipuliuojantys ar atsisakantys priimti rekomendacijas, savidestruktyvūs ir neigiantys problemas. Pastaruoju metu Levinson W. ir kt. nustatė, kad besirūpinantiems “sunkiais” pacientais gali tekti patirti įvairių frustracijos šaltinių: per mažai pasitikėjimo, per daug problemų (“užtvindo” savo problemomis), streso, kančios jausmus (kuriuos skatina gydytojo emocinė reakcija į pacientą), aiškumo trūkumą (dėl painios paciento ligos istorijos), rekomendacijų nesilaikymą, reikalaujantį, kontroliuojantį ar manipuliuojantį elgesį, specialias problemas (pacientas gali piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, jį gali varginti lėtinis skausmas).