| |

Jonas Biliūnas

Jonas Biliūnas – naujos kartos rašytojas realistas. Iš kitų realizmo epochos lietuvių rašytoju jis skiriasi tuo, kad dėmesį kreipia ne į išorę, o į vidinių žmogaus gyvenimą. Jo kūriniuose dominuoja emocingumas, o ne vaizdingumas. Įvykis vaidina antraeilį vaidmenį. Kūrinys “Kūdikystės sapnai” sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje pasakojama apie senute Baltruvienę, kuri berniukui parodė “lėlę”, paskutiniojoje dalyje pasakojama apie krikštamote, kuri numirė. Ši ištrauka yra viduriniosios dalis pradžia. Joje pasakojama apie berniuko mama – svarbiausia, artimiausią ir brangiausią jam žmogų. Biliūnas vaizduoja tai kas tikra. Nėra nei nerealių aplinkybių, nei žmonių. Jis rašė sodria devyniolikto amžiaus pabaigos lietuvių kalba. Joje daug nelietuviškos kilmės žodžių: “gryčion”, “žiponą”, “bliūdžiuką”, “aniolėlis”. Šie žodžiai suteikia kūriniui buitiškumo, paprastumo, perteikia to laikmečio nuotaiką, aplinką. Tekstui vaizdingumo suteikia palyginimas, kai vietoje žodžio pavargęs ar pailsęs vartojama “šieną pjovęs”. Tai lietuvių kaimo vyrų pareiga, kuri yra sunki ir alinanti.

| |

Haruki Murakami – keistas japonas ir rašytojas

Tipiškas H. Murakami knygų herojus – tai jaunuolis, kuris turi daug laisvo laiko, bet dažniausiai neturi darbo ir pinigų. Toks jaunuolis paprastai mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytom slyvom ir svogūno laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte…), itin mėgsta džiazą, važineti po miestą automobiliu… Ir kuo gi stebuklingas toks personažas, pasakytumėte… Tačiau H. Murakami savo personažus paprastai kažkuo būtinai „pagardina“. Veikėjas dar gali turėti ir „nekaltą hobį“. Pavyzdžiui, knygoje „Avies medžioklė“ vaikinas ieško merginos su neįprastos formos ausimis… Iš viso to, kas buvo pasakyta, neįmanoma įžiūrėti kažkokių tracininių japoniškų vertybių H. Murakami tekstuose – siekio gyventi harmonijoje su aplinkiniu pasauliu ar panašių.

|

Apie smurtą ir valstybę

Žiniasklaida pastaruoju metu dažnai suteikia tribūną visokio plauko biurokratams vadinantiems save kovotojais su smurtu ir už lygias teises. Taip, smurtas mūsų visuomenėje tampa vis rimtesne problema. Su tuo sutinka visi. Ir tai yra kontrastas tam, kas buvo tarpukario Lietuvoje ir net sovietmečiu. Nesutariama tik dėl priežasčių ir „kovos“ su smurtu priemonių. Pirma, reikia pastebėti, kad betkokia kova jau yra smurtas. Sunki materialinė daugumos žmonių padėtis sovietinių trintukų sukurto laukinio kapitalizmo sąlygomis yra pagrindinė smurto didėjimo priežastis, kuri jau kelis tūkstančius metų turi pavadinimą – KOVA UŽ BŪVĮ. Tokioje kovoje išlieka tik stipriausieji. Išmokę apsiginti smurtu, bei melu ir gyvena smurtaudami, bei meluodami. Ta kova taip paaštrėjo, kad jau persikelia į šeimą, kuri dar visai neseniai buvo saugus užutekis pasislėpti nuo visuomenės audrų ir negandų. Korumpuota valdžia ligi šiol užsiima tik savo ir stambaus kapitalo interesų lobizmu. Ji prekiauja valdžios galiomis.

| |

Kas yra rašytojas

“Pasaulyje, matote, gerbiamasis, yra trys rūšys niekšų: naivieji niekšai, tai yra tokie, kurie įsitikinę, kad jų niekšiškumas yra visų didžiausias kilnumas, drovieji niekšai, tai yra tokie, kurie savo niekšiškumo drovisi, bet kai veikimo planui būtinai reikalinga, vis dėlto jį parodo, ir pagaliau tiesiog niekšai, grynakraujai niekšai”. Ši plataus užmojo mintis-išvada, mintis-pranašystė priklauso F.Dostojevskiui, ir išversta ji M.Miškinio plunksna. Vienas rašytojas – rašytojas, kitas – vertėjas. Jeigu žmogaus vardą reikėtų rašyti didžiąja raide, abu jie nusipelnė tos raidės. Frankfurto knygų mugės metu pats laikas pakalbėti apie rašto žmones. Ne vien rašytojus, bet ir skaitytojus, nes pirmieji be antrųjų – tai generolai be armijų. Todėl masiniai renginiai, vadinami knygų mugėmis, yra būtina kultūringo pasaulio dalis. Taikingiausia pasaulio dalis, kur armijos susitinka ir susilieja, neatstatydamos vienos į kitas ginklų. Koks gali būti priešiškumas tarp tą pačią knygą skaitančių žmonių? Joks, nebent jie pasiginčija dėl idėjų ir bando išsiaiškinti, ar gerai atliktas vertimas.

| |

Anzelmui Matučiui – 80

Sausio 7-ą dieną minėjome gražią lietuvių literatūrinio gyvenimo sukaktį – 80-ąsias vaikų poeto Anzelmo Matučio (tikr. Matulevičius) gimimo metines. Per visą savo gyvenimą produktyviausiu lietuvių vaikų poetu pripažintas A.Matutis parašė daugiau nei trisdešimt knygų knygelių, kurių centre – spalvinga įvairiomis nuotaikomis blykčiojantį mažąjį “kodėlčiuką” supanti aplinka, spinduliuojanti meilę Dievo sukurtam pasauliui, stebuklinga ribų tarp to, kas tikra, realu, ir to, kas išgalvota, fantastiška, nepaisymu: realusis pasaulis vaizduojamas lygiagrečiai su vaizduotės, fantazijos karalyste, iš mažąjį vabalėlį supančios aplinkos nesunkiai nusikeliama į “karštąją Sacharą”, kosmoso platybes, “žaliąjį miestą” ar smėlio dėžę. Poeto kūryba primenanti spalvingai iliustruotus pasaulio pažinimo, etikos vadovėlius, aktyvinančius vaikų mąstymą ir jausmus. Ne veltui G.Skabeikytė teigė, jog „A.Matutis vertas, kad su jo poezija augtų kiekviena vaikų karta“. Straipsnyje “Yra toks žydras paukščiukas” poetas prisipažinęs, kad jo tikslas ir esąs kurti būtent tokius kūrinius, kurie “suvirpina psichologines ir vaizdines vaikų sielos stygas ir tampa mažųjų savastimi”. 15- ųjų poeto mirties metinių minėjimo metu R.Keturakis pastebėjęs, kad A.Matutis visą gyvenimą neigė vaikystę kaip laikiną etapą. “Vaikystės šalies poetai gali dainuoti tik visą širdį, visus geriausius jausmus, visą gyvenimą paskyrę šventam dalykui – didelei mažųjų poezijai”. O štai ir B.Brazdžionis, kalbėdamas apie A.Matučio kūrybinį kelią, džiaugėsi autoriaus tendencingumu, ištikimybe “vaikystės šaliai”.

| |

Ypatingas draugas ir retas poetas. Jono Juškaičio 70-mečiui

Jonas Juškaitis yra mano draugas. Tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Susipažinome 1953 metais, kai įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Buvome viename kurse ir vienoje akademinėje grupėje. Ne per toliausiai viena nuo kitos ir mūsų gimtinės. J.Juškaitis gimė Kuturiuose, netoli Jurbarko, prie Imsrės ir Nemuno. Apie 30 km į šiaurę nuo Kuturių, už Vadžgirio, už Bebirvos ir Šaltuonos, buvo mano gimtasis kaimas – Kalupiai. Mūsų vaikystės laikais pasiekti Jurbarką arkliais buvo ne taip jau lengva, bet vis tiek kartais atvažiuodavom čionai į Šv. Petro ir Povilo atlaidus. Mano gimtinė visą laiką priklausė Raseinių apskričiai, vėliau Raseinių rajonui, tik paskui, stambinant kolchozus ir sovchozus, atsidūrė Jurbarko rajone. Taip pasidariau J.Juškaičio ne tik bendraklasis, bet ir kraštietis – jurbarkiškis.
J.Juškaitis yra ypatingas draugas. Jo draugiškumą labai branginu. Su juo bendraudamas, pasitikrinu savo paties gyvenimą. Nors mes susitinkame gana retai, bet kiekvienas susitikimas verčia pasitarti su savo sąžine, pasitvarkyti savo viduje. Bendraudamas su J.Juškaičiu, atitrūksti nuo kasdienybės ir persikeli į kitą pasaulį – į meno, mokslo, kūrybos pasaulį.

| |

Po girią vaikščiojo poetas

Keistas dalykas – Lietuvoje iki šiol tebuvo išleista vos pora apžvalginių knygų, skirtų vaikų literatūrai. O juk tikrai turime kuo pasidžiaugti – Vytė Nemunėlis, Anzelmas Matutis, Kostas Kubilinskas, Vytautė Žilinskaitė – tai tik keletas vardų, kuriuos žinome tikrai kiekvienas. Tiesa, paskutiniu metu rašančių vaikams visai nesigirdi, gal todėl, kad tai atrodo “nerimta”, “neįdomu”, o gal tiesiog mūsų rašytojai nebeturi ką pasakyti vaikams? Tačiau galima pasidžiaugti, kad, nepaisant sumažėjusio dėmesio vaikų literatūrai, beveik prieš metus pasirodė knyga “Po girią vaikščiojo poetas”, skirta vaikų poetui Anzelmui Matučiui Matulevičiui, kurios autorius yra literatūros kritikas, rašytojas Jonas Linkevičius. Nors spauda nelepino autoriaus ir jo knygos pernelyg dideliu dėmesiu, tačiau pati knyga ir jos autorius save tinkamai pristatė visuomenei. Gegužės 23 d. Vytauto Didžiojo universiteto Posėdžių salėje įvyko jau 21 šios knygos pristatymas. Renginį organizavo Vytauto Didžiojo universitetas ir Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, jį vedė vienas renginio iniciatorių Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktorius Valdas Kubilius.

| | |

Šviesaus atminimo poetas Bernardas Brazdžionis

B.Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. Stebeikėlių kaime, netoli Pumpėnų, Biržų apskrityje. 1908 m. šeima emigravo į JAV, bet 1914 m. vėl grįžo į Lietuvą. Pradžios mokyklą Brazdžionis lankė Žadeikiuose ir Pasvalyje. 1921-1929 m. mokėsi Biržų gimnazijoje. Nuo 1924 m. Brazdžionis pradėjo rašyti ir spausdinti savo eilėraščius. 1929-1934 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat pedagogiką Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Čia B.Brazdžioniui atsivėrė plati dirva literatūriniam darbui. Jis dalyvavo studentų ateitininkų Šatrijos” meno draugijoje, studentų humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, kuriai 1931 m. vadovavo. 1933 m. redagavo laikraštį Lietuvos studentas”. Baigęs universitetą B.Brazdžionis dėstė lietuvių kalbą įvairiuose kursuose ir mokyklose, vėliau dirbo Sakalo” leidykloje Kaune. 1940-1944 m. buvo Maironio literatūros muziejaus kuratorius. Jis redagavo daugelį visuomeninių ir literatūrinių žurnalų – Ateities spinduliai” (1932-1940), Pradalgės” (1934-1935), Dienovidis” (1938-1939), skelbė kritikos straipsnius ir knygų recenzijas, išleido vaikams skirtas poezijos knygeles. B.Brazdžionio rinkinys Ženklai ir stebuklai” (1936) pelnė Sakalo” leidyklos premiją, Kunigaikščių miestas” (1939) – Valstybinę literatūros premiją.

| | |

Marcelijus Martinaitis

Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 Paserbentyje (Raseinių r.). 1964 baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 dėsto Vilniaus Universitete. 1989 nuo Sąjūdžio išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1997 Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos laureatas(1998). Eilėraščių rinktinėse Balandžio sniegas (1992), Debesų lieptais (1966), Saulės grąža (1969) pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968 – 1970 lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Besikeičiančią meno sampratą plačiai skleidė “Poezijos pavasario” renginiuose ir leidiniuose, periodinėje spaudoje ir kt. Eseistinėje knygoje Poezija ir žodis (1977) akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, Martinaitis padėjo pagrindus meno autonomiškumui ir kultūriniam daugiasluoksniškumui suprasti. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą.

| |

Vacys Reimeris: Kuršėnų krašto poetas

Literatūros kelio pasirinkimas įsitvirtino ne iš karto. Vaikystėje ir jaunuose metuose, be pradinių bandymų rašyti eilėraščius, su meile muzikavau, savo gimtuosiuose Kuršėnuose net vadovavau orkestrėliui smuikuodamas, o be to dar mėgau piešti. Poezija labiau užvaldė karo metais, atsidūrus toli nuo gimtinės, kai eilėraščiais buvo galima išsakyti to rūstaus meto išgyvenimus, mintis, nuotaikas. Tėvynės ilgesio posmuose organiškai vyravo gimtinės, Ventos, Virvytės, molėtos žemaičių žemės motyvai. Konkretaus literatūrinio krikštatėvio lyg ir nėra. Mokykloje rašyti skatino mokytojai, vėliau nemažai padėjo bendravimas su plunksnos broliais rašytojais. Pirmiausia galiu pasidžiaugti, kad tuščias baltas popieriaus lakštas tebešaukia prisėsti prie darbo stalo. Rašau eilėraščius, atsiminimus. Esu įteikęs leidėjams dvi naujas savo kūrybos knygas, būčiau laimingas jeigu šiais metais bent viena pamatytų pasaulį. Ir mažųjų skaitytojų neužmirštu, turiu parengęs knygelių ir jiems. Tik va, leidėjų reikia. Kokios temos skatina rašyti? Sakyčiau – amžinosios temos: žmogus ir jo būties prasmė, jausmų ir gamtos pasauliai, meilė, gėrio grumtynės su blogiu ir panašiai.