Month: birželio 2004

Alaus gamyba – ilgas ir sudėtingas procesas, kuriam reikia gerų įgūdžių, žinių ir kruopštumo. Pagrindiniai alaus “gimimo” etapai ir žaliavos yra panašūs tiek gaminant alų namų sąlygomis, tiek šiuolaikinėje alaus darykloje. Visuomet galvojote, kad alus yra tiesiog alus? Pasaulyje gaminama nesuskaičiuojama daugybė įvairių alaus rūšių, tačiau visi jie skirstomi į dvi pagrindines grupes – viršutinio rūgimo mielėmis fermentuotą alų ir žemutinio rūgimo mielėmis fermentuotą alų. Pirmuoju atveju mielės po fermentacijos proceso pakyla į viršų, o antruoju – nusileidžia į indo apačią. Dėl to dažniausiai gerokai skiriasi šių dviejų alaus grupių skonis ir spalva. Taip pat yra dar viena nedidelė savaiminio rūgimo alaus rūšių grupė.

Tūkstančio alaus daryklų kraštu vadinamoje Vokietijoje didelį pelningumą dažnai tebeužtikrina mažu kiekiu gaminamos alaus rūšys. Nors į šalies rinką skverbiasi užsienio milžinės ir mažėja alaus vartojimas, Vokietijos alaus mėgėjai yra tokie ištikimi vietinėms ir regioninėms rūšims, kad gali klestėti netgi mažiausios alaus daryklos, rašo dienraštis “Frankfurter Allgemeine Zeitung”. Vokietijos miestuose ir miesteliuose tebeveikia daugiau kaip 1 tūkst. 250 alaus daryklų. Gaminamos įvairiausios rūšys – nuo naminių, kurių galima paragauti tik vienoje užeigoje, iki visame pasaulyje siūlomų rūšių, tokių kaip “Beck’s”. Tačiau “Ernst & Young” analitikas Rudolfas Boehlke (Rudolfas Biolkė) pastebi, kad šiame mažų alaus daryklų ir lojalių vartotojų rojuje formuojasi problemos.

Uždarosios akcinės bendrovės SIGRAMA alaus darykla Vilniuje savo veiklą pradėjo 2001 metais. Bet dar 1993 metais dabartinis daryklos savininkas Ramūnas Šermončius, tuo metu tik 23 metų, bet jau turėjo privačią alaus daryklą Gargžduose. Joje alų virė aludaris Žygintas (istorija pavardę nutyli) iš Biržų. Alus taip ir vadinosi “Aukštaičių Žygio Alus”. Alus buvo platinamas visame pajūrio regione. Bet likimas lėmė, kad Ramūnas turėjo persikelti gyventi į Vilnių. Visą tą laiką jo neapleido idėja virti alų. 2000 metų pradžioje ši idėja virto pastato naujai daryklai ieškojimu. Maždaug po pusmečio paieškų apsistota ties senu lenkiškos prieškarinės statybos pastatu dabartinės gamyklos ELFA teritorijoje. Po visų remontų ir alaus daryklos įrengimo 2001 metų rugsėjo 11 dieną (būtent tą pačią garsiąją dieną) gauta licenzija gaminti alui. Jau spalio pradžioje pirmasis alus atgaivino vilniečių sielas. Nuo pat pradžios iki šio laiko gaminamas “Žygio” (alk. 5 proc.) ir “Žygio Stiprusis” (alk. 7,5 proc.) alus.

Vilniuje, kaip ir Lietuvoje alus žinomas nuo seniausių laikų, antai net 17 amžiuje rusų pirkliai pirkdavo iš Lietuvos medžiagas alaus gamybai. Tiesa vienu metu pirkti medžiagas iš Lietuvos buvo uždrausta, nes pasak Rusijos bajorų – “est na Litve baba vedunja i nagovarivaet na chmel, s celju navesti na Rusj morovoe poverije. Pirmosios pramoninės alaus daryklos Vilniuje atsirado antroje XIX amžiaus pusėje, kaip 1860 metais Lukiškėse šalia Tauro kalno gerbiamas to meto pirklys Vilhelmas Šopenas pastatė didelę gamyklą, dabar veikiančią “Tauro” pavadinimu. Vėliau tuometiniame Užupyje (dabar vadinamas Markučiais) įsikūrė Iljos Jefimovičiaus Lipskio bravoras. Po 1900 metų Vilniuje veikė ir daugiau alaus daryklų – tai Anilovičiaus, Šeiniuko, Aizenšteino, Rubinšteino, Iceko, Leizoro, Olhevickio bravorai, bei keletas kitų, informacija apie kuriuos neišlikusi.

Kas pirmasis išvirė alų – mes tikriausiai niekada nesužinosime. Jeigu Jūs, gerdami bokalą šio skanaus, gaivinančio, truputį apyniais kvepiančio gėrimo, mintimis norėtumėt padėkoti tiems, kurie tą gėrimą sukūrė, būtų keblu. Alus yra toks senas gėrimas, kad nustatyti pirmuosius gamintojus paprasčiausiai neįmanoma. Alaus gamyba prasidėjo nuo neatmenamų laikų. Nagrinėdami alaus receptus, iškaltus akmenyse, galime tvirtinti, kad maždaug 7000 metų prieš mūsų erą, t.y. prieš 9000 metų, šumerai jau mokėjo iš salyklo virti alų. Alų su malonumu gėrė ir didikai, ir skurdžiai. Jis buvo aukojamas dievams, juo mokėjo už darbą. Šumerai sakydavo; “Nežinosi alaus – nepažinsi džiaugsmo”. Alaus gamybos tradicija yra labai sena, jos procesas daug kartų keitėsi, todėl ir pats alus įvairiai vadinamas. Senovės germanų kalba alus buvo vadinamas Peor, Bior, Pier, taip pat Alu, Alo, Ealo, išlikęs anglų kalboje kaip Ale.

Biržų krašto muziejus „Sėla“ kviečia aplankyti unikalią ekspoziciją „Alaus kelias“ bei sudalyvauti programoje „Žaldoko alus“. Čia susipažinsite su senosios aludarystės reikmenimis ir aukštaičių vaišingumą menančiomis tradicijomis.
Susėdę už balta staltiese padengto stalo paragausite biržietiško alaus, sūrio ir naminės duonos. Kartu su folkloro ansambliu „Siaudela“, propaguojančiu archajinį krašto etnomuzikavimo savitumą ir vaišių dainas, galėsite skudučiuoti, pūsti ragus, padainuoti ir pašokti.
Kitose muziejaus salėse susipažinsite su turtinga Biržų krašto kultūra ir istorija.