Azartinių lošimų istorija
Pirmieji azartinių lošimų dokumentiniai paminėjimai rasti mineralinių šaltinių kurortuose, kur gydėsi, ilsėjosi ir maloniai žaisdami laiką leido graikų ir romėnų aukštuomenės nariai. Būtent ten, mokslininkų teigimu, ir užgimė lošimai, kuriuose didžiausias stimulas buvo ne rungtyniavimas ar ritualinės paskatos, o būtent azartas. Laikui bėgant, su Romos Imperijos sutikimu, šalia Viduržemio jūros kūrėsi vis daugiau kurortinių miestelių, pasižymėjusių tam tikrais būdingais atributais – mineraliniais šaltiniais ir azartiniais lošimais. Viduramžiais, iki pat 18, amžiaus azartiniai lošimai paplito po visą Europą ir tapo neatsiejama turtingų ir garsių piliečių gyvenimo dalimi. Palaipsniui į azartinių lošimų plėtros procesą įsijungė ir valdžia, pradėjusi rinkti mokesčius. Pirmieji vieši lošimo namai buvo legalizuoti 1626 m. Venecijoje. Tuo laiku aukščiausiuose Venecijos sluoksniuose atsirado nauja tradicija – įvairiausius susitikimus skirti taip vadintuose „mažuose namuose„ arba „casini„. Garsūs ir turtingi asmenys ten skirdavo dalykinius susitikimus, diskutuodavo apie politiką, žaisdavo azartinius lošimus ir netgi naudodavosi intymiomis paslaugomis. Dėl tais laikais didelę įtaką turėjusių bažnyčios tarnų, žodis „casino„ tapo prakeikimo ir pragaro sinonimu.