| |

Ukmergė

Ukmergės rajonas yra Lietuvos viduryje. Vakaruose ir šiaurės vakaruose rajono kraštovaizdį sudaro lygumos, rytiniame pakraštyje prasideda Aukštaičių aukštuma – kalneliai ir kloniai. Rajoną kerta Šventoji, amžių bėgyje abipus krantu suformavusi aukštas terasas su įspudingais vaizdais į jos slėnį. Ukmergė, ypač jos senoji dalis, taip pat kūrėsi ant Šventosios ir Vilkmergėlės suformuotu šlaitu ir kalneliu. Apie 29 nuošimčiai rajono teritorijos apaugę miškais (40,4 tūkst. ha). Rajone auga įvairūs miškai, tačiau didžiąją dalį (61 %) sudaro lapuočiai: beržynai-34 %, drebulynai- 8 %, uosynai, baltalksnynai ir juodalksnynai po 5 % ir uosynai-4 %. Eglynų yra 21, o pušynų 18 nuošimčių. Valstybinės reikšmės miškai užima 20,7 ha. Privatūs – 2,2 Likę 17,5 ha yra privatizuojami miškai. Valstybinės reikšmės ir privatizuojamus miškus prižiūri Ukmergės miškų urėdija (Vilniaus g. 140, tel. 52455, 59090, 8-290-40558). Ukmergės rajono miškuose gyvena 93 briedžiai, 467 taurieji elniai, 684 šernai, 847 stirnos, 1138 pilkieji ir 229 baltieji kiškiai. Grobio ieško 6 vilkai, 423 lapės ir viena lūšis. Yra 144 bebravietės. Žvėris medžioja į 10 medžiotojų klubą susibūrę medžioklės mėgėjai. Komercinės medžioklės organizuoja miškų urėdija.

| |

Panevėžys

Panevėžys – Aukštaitijos sostinė. Tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, abipus Nevėžio upės. Jo plotas apie 50 kvadratinių kilometrų. Apskrities centras Panevėžys – augantis, besiplečiantis miestas, turintis įtakos regiono plėtrai. Miestas yra patogioje geografinėje padėtyje, čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė VIA BALTICA magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Vilniumi (Lietuva) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas, veikia du oro uostai, eksploatuojami vietos reikmėms. Panevėžys – gausus žalumos, tvarkingas miestas, kuriame gyvena apie 119 tūkst. gyventojų, arba 3,4 proc. visų šalies gyventojų. Tai bene lietuviškiausias miestas: 96 proc. sudaro lietuvių tautybės žmonės, 4 – kitataučiai (rusai, ukrainiečiai, lenkai, baltarusiai, žydai). Panevėžio miesto istorija prasideda nuo 1503 metų rugsėjo 7 d., kada didysis Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvenį upių pamini Panevėžio miesto vardą.

| |

Kaunas

Dabartinėje Kauno senamiesčio vietoje, Nemuno ir Neries santakoje, žmonių gyventa dar žiloje senovėje. Gyvenvietė, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą paminėta 1361 m. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje buvo pastatyta mūro pilis, tapusi svarbia miesto gynybos sistemos dalimi. Daug mūšių mena jos apgriuvusios sienos. 1408 m. Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. 1441 m. pasirašius Hanzos sutartį, Hanzos miestų pirkliai atidarė kontorą, veikusią iki 1532 m. Jau XVI a. pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė ir amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. XVII-XVIII amžiai miestui buvo labai nepalankūs. Tai pasireiškė įvairiomis negandomis: 1665 m. rusų kariuomenės antpuoliai, 1701 m. švedų žygis į Rusiją, kurio metu buvo siaubiama Lietuvos žemė, 1657 m. ir 1708 m. maro epidemijos, 1731m. ir 1732m. gaisrai.

| |

Kėdainiai

Pirmą kartą Kėdainių apylinkės istoriniuose šaltiniuose paminėtos 1372 m. – H. Vartbergės Livonijos kronikoje. Kėdainių kraštas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumoje, kuri įsiterpusi tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos aukštumų. Toji žemuma, einanti plačiu, iki 100 km, ruožu per patį Lietuvos vidurį, yra didžiausia Lietuvos žemuma, dažnai vadinama Lietuvos vidurio lyguma. Šiaurėje ji prasideda latvių žemėje, į Lietuvą įeina Mūšos ir jos intakų srityje, toliau traukiasi į pietus iki Nemuno ir nuo jo, pasisukusi į vakarus, nusitiesia per visą šiaurinę Sūduvos dalį. Vidurio Lietuvoje nedaug ežerų, tačiau gausu upių ir upelių, kurie išteka iš pelkėtų miškų ir girių. Upių slėniai lėkšti, tačiau platūs, apaugę gražiomis pievomis, krūmokšniais ir medžiais, o tarp upių besitęsiantys miškai pagyvina šiaip monotonišką lygumos gamtovaizdį. Per patį jos vidurį iš šiaurės ir pietų vingiuoja Nevėžis – didžiausia vidurio Lietuvos upė. Nuo kitų Nemuno intakų – Neries, Šventosios, Dubysos ir Mūšos – Nevėžis skiriasi tėkmės lėtumu. Tokį upės būdą nulemia geografinė padėtis, nes Nevėžis teka priešinga paviršiaus nuolydžiui kryptimi. Nors vidurio Lietuvos žemuma žemėja į šiaurę, tačiau Nevėžis savo vandenis plukdo į pietus, į Nemuną.

|

Kovo 25 d. – Gandrinė, Bičių diena

Tai tokia svarbi pavasario šventė, kad “net paukščiai tądien lizdų nesuka”. Gandras po sparnu parneša kielę, kuri pabaigia išspardyti paskutinius ledus. Šeimininkės nuo šios dienos pradeda duoti pavakarius, – reikia artojus stiprinti. Sakoma, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį išskrisdamas (VIII.24) – ir išsineša. Pirmieji pavakariai ypatingi: kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, Kratinių bandelės iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis maltų miltų. Bandeles dar vadindavo Kaurokais, šeškučiais, prėskieniais. Būtinai dalydavosi jomis su kaimynais, – kad tik javai būtų daigūs. Ūkininkai per Gandrinę apžiūri javų sėklą, pažarsto ją rankomis aruoduose. Taip žadinama grūde tūnanti gyvybė. O šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Jos stengdavosi tą rytą atsikelti kuo anksčiau, – darbymečiu sveikatos nepritrūks, juosmens neskaudės. Kaip ir kitoms svarbioms kalendorinėms šventėms, Gandrinės dieną yra draudžiamų darbų. Netaisydavo tvorų, nekaldavo žemėn nė kuolo. Negalima nieko skolinti iš namų, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliauštų.

|

Seimas gali paraginti R. Paksą nedelsiant atsistatydinti

Seimo posėdžių sekretoriate jau įregistruotas rezoliucijos projektas, kuriame Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas raginamas nedelsiant atsistatydinti. Šiame Seimo nario Petro Gražulio parengtame projekte Seimas neigiamai vertina R.Pakso ketinimus skirti Rusijos pilietį Jurijų Borisovą visuomeniniu patarėju, nes “toks sprendimas pažeidžia teisės normas, demokratijos principus bei elementarų padorumą”. Rezoliucijos projekte taip pat reiškiamas susirūpinimas tuo, kad Lietuvos Prezidentas R. Paksas yra visiškai priklausomas nuo prieštaringai vertinamo Jurijaus Borisovo. Ketvirtadienį popietiniame posėdyje Seimas ketina apsispręsti, ar įtraukti šios rezoliucijos svarstymą į Parlamento darbotvarkę. Iki šiol R.Paksą rėmęs P.Gražulis ELTAI sakė, kad jo apsisprendimą parengti tokį projektą nulėmė R.Pakso sprendimas skirti J.Borisovą savo visuomeniniu patarėju. “Jeigu R.Paksas iš tikrųjų neskyrė J.Borisovo savo patarėju, tai jis nedelsiant turėjo viešai paneigti tokias žinias”, – mano P.Gražulis. Jis apgailestavo, kad R.Paksas reagavo tik po politinių partijų ir visuomenės sukeltos audros.

|

Paskutinis žingsnis į apkaltos duobę

Vakar pavakary J.Borisovas netikėtai apsilankė Prezidentūroje ir susitiko su R.Paksu. Po maždaug pusvalandį trukusio susitikimo Kauno sraigtasparnių remonto bendrovės “Avia Baltika” savininkas pranešė žurnalistams sensacingą naujieną: “Nuo penktadienio būsiu Prezidentūroje. Dirbsiu. Patarėju. Visuomeniniu patarėju”. J.Borisovas tvirtino užsiimsiąs “situacijos visuomenėje analize, vystymosi prognozėmis”. Pasak jo, visuomeninio patarėjo statusas reikš, kad jo užduotis bus “sėdėti namuose, analizuoti, skaityti laikraščius, žiūrėti ir daryti prognozes”. J.Borisovas pasakojo, kad į susitikimą jį pakvietė pats R.Paksas. “Jis man pasakė – atvažiuok, aš atsakiau – gerai”, – teigė verslininkas. Pokalbio metu R.Paksas domėjosi, kaip gyvuoja “Avia Baltika”, kaip sekasi jos savininkui. “Jis uždavė man krūvą klausimų ir norėjo sužinoti, ką galvoju apie įvairius procesus”, – sakė skandalingasis verslininkas. Paklaustas, kada paskutinį kartą bendravo su R.Paksu, naujasis patarėjas atsakė to nesakysiąs, nes tai esą “asmeninis Prezidento gyvenimas”. Neoficialiais duomenimis, toks susitikimas įvyko antradienį.

|

Septynios dienos – įrodymų tyrimams

Prezidento atstovas taip pat akcentavo, kad R.Paksas apskritai neneigia 2003 metų pavasarį bent du kartus susitikęs su J.Borisovu, tačiau turi abejonių dėl nurodomos datos – kovo 17-osios. Anot G.Baublio, šias abejones R.Paksas grindžia savo prisiminimais, kad minėtas susitikimas su J.Borisovu vyko šviesiu paros metu, ne Prezidentūroje, o namuose. Tuo tarpu iš Vadovybės apsaugos departamento pažymos matyti, kad 2003 metų kovo 17 dieną R.Paksas iš Prezidentūros išvyko 19.30 val. Savo teisybei įrodyti Prezidento gynėjai pasitelkė net Hidrometeorologijos tarnybos pažymą apie minėtos dienos meteorologines sąlygas. Joje teigiama, kad pernai kovo 17-ąją saulė tekėjo 6.30 val., leidosi 18.56 val., dienos ilgumas buvo 11.26 val., kad krito šlapdriba ir diena buvo apsiniaukusi, nes saulę užstojo stori debesys. Iš to Prezidento gynėjai daro išvadą, jog, R.Paksui baigus darbą, jau buvo tamsu, taigi – ir susitikimas tikriausiai vykęs ne nurodytą, o kurią nors kitą dieną.

|

Po mitingo – vandalų ataka

Klaipėdoje po vienu stogu besiglaudžiantys Lietuvos liberalų demokratų partijos bei šalies prezidentą Rolandą Paksą remiančio judėjimo “Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą” uostamiesčio skyrių nariai vakar vėl patyrė vandalų ataką. Vidurdienį į būstinę atvykęs minėto judėjimo Klaipėdos skyriaus koordinatorius Dmitrijus Lopatinas rado išdaužytus jos langus. Iškviesti uostamiesčio policijos pareigūnai patalpose rado didžiulę plytą, kuria, įtariama, ir buvo išdaužti langų stiklai. Netrukus į išniekintą būstinę atvykęs Klaipėdos apskrities liberaldemokratų partijos koordinacinės tarybos pirmininkas Valerijonas Bernotas teigė šį jau ne pirmą kartą pasikartojantį išpuolį siejąs su šalyje kunkuliuojančiais politiniais įvykiais. “Kai būstinė buvo išniekinta pirmą kartą, dar maniau, kad taip pasielgė paprasčiausi chuliganai. Tačiau dabar taip nebegalvoju, – tvirtino V. Bernotas. – Manau, kad tai – mūsų oponentų darbas. Mes būtinai reikalausime policijos, kad pagaliau būtų surasti kaltininkai. Kiek galima tai kentėti? Be vis kita, mes juk patiriame ir finansinių nuostolių”.

|

Kam skamba pavojaus varpai?

Jau ketvirtas mėnuo Lietuvą vargina prezidentūros skandalas. Seimas pradėjo Prezidento apkaltą, Apkaltos komisija randa kaskart vis daugiau skandalingos, Prezidentui nepalankios informacijos – Konstitucinis teismas nusprendė, kad Prezidentas savanaudiškais sumetimais suteikė Lietuvos pilietybę stambiausiam savo rinkiminės kampanijos finansuotojui. Atrodo, pasitvirtins ir kiti kaltinimai: dėl neteisėto prezidentūros kišimosi į privatizavimo procesą, dėl Prezidento patarėjų savivalės, dėl slaptos informacijos nutekėjimo ir ryšių su nusikalstamuoju pasauliu. Pavojaus varpai, atrodo, skamba Prezidentui ir jeigu apkaltos procesas pavyks (t.y., jei pavyks Prezidentą atstatydinti), visos Lietuvos politinės bėdos išsispręs. Apkalta, lyg kokia magiška burtininko lazdelė, viską vėl gražiai sustatys į savo vietas ir galėsime vėl ramiai džiaugtis nepriklausomybe. Tuo labiau, kad džiaugsimės sėdėdami minkštuose ir saugiuose Europos Sąjungos ir NATO foteliuose.