Month: vasario 2004

Užgavėnių pasilinksminimuose užmirštamos įprastos elgesio normos. Išjuokiami nesusituokę: kabinamos jiems silkių galvos, pelenų maišeliai. Apie netekėjusias merginas sakydavo: „Palikusi ražienoms grėbstyti“ arba „Bergždininkė“. Būdavo net „vagiliaujama“. Vakare nusiimamos kaukės ir visi susirenka šokti, dainuoti. Pas tą kaimyną sunešami visi pavogti daiktai. Juos tekdavo šeimininkams „išsipirkti“ – lyg fantų išpirkimas. Pusiaunakty visos linksmybės baigiasi. Čigonai dažniausiai būdavo be kaukių, juodi, ūsuoti, apsirengę margais drabužiais, su bizūnais. Jie šoka, glėbesčiuojasi su visais, maino vedamą arklį, kuris gali net ant stalo užšokti. Čigonės spėja ateitį, užkeikia, meta kortas. Viena kita nešiojasi „vaiką“ ir visų prašo dovanų mažutėliui. Įžūliems vaikams vis pakišdavo po nosim čiulptuku apmautą pieno buteliuką. Nešiojasi negyvą vištą ar varną – siūlo viščiukams perinti. Kiemų šeimininkai per vaidinimus saugodavo, kad josios nieko nepavogtų. Pastebėję laistydavo vandeniu. Kiekvienas žydas rankose turėdavo po skambalą ar barškalą. Šių personažų eisenoje būdavę keliolika. Vienas vyresnis vadovauja: puola bučiuoti šeimininkei ranką ir įduria su adata ar vinuke. Rodo savo pasą, prisistato: „Mes iš Nugnybto žemės, mūsų vardas – kaip žardas, o pavardė – kaip daržinė“. Pasakoja melus apie savo keliones, siūlo visokių niekų pirkti. Besiderėdami susipyksta tarpusavyje, apsilaisto vandeniu. Paskui puola taikytis, puola atsiprašyti aplaistytų merginų, jas išsuodina, įduria. Kartu vaikšto žydų vaikai, kurie žiūri, ką čia nugvelbt, bei žmonos. Viena kuri žmona meilinais svetimam vyrui. Ją žydai puola nubausti, net iš trobos išvaro. Žydai vedžiojais ožį, arklį, gervę.

Vasario 19 dieną Zanavykų krašto muziejuje vyko seminaras „Užgavėnės, kaip jas švęsti zanavykams“, kurio metu etnologė Gražina Kadžytė papasakojo apie Užgavėnių papročius, tradicijas, simboliką. Pakonsultavo, kaip patiems pasigaminti kaukes. Aktyviai dalyvavo Šakių rajono mokytojai, moksleiviai, kultūros darbuotojai, folkloro ansamblių dalyviai. Veikė 65 medinių kaukių paroda, kurias pagamino žymūs krašto tautodailininkai: Alfonsas Zokas, Gediminas Jėčys, Valdas Paukštys, originalias ir įdomias kaukes pristatė liaudies meistras Albinas Bilinskas. Įvairių tipų, įdomių kaukių ekspozicijoje buvo galima pamatyti Griškabūdžio vidurinės mokyklos moksleivių, vadovaujamų mokytojo Romano Laurinaičio, ir Plokščių vidurinės mokyklos moksleivių kūrybinių darbų. Pasak Zanavykų krašto muziejaus darbuotojos Rimos Vasaitienės, šis seminaras muziejuje lyg ir tradicinis, jis turi edukacinį tikslą. Esant sunkioms socialinėms sąlygoms, neretai vaikai, šiek tiek pasidažę skruostus ar nosį, su ištiestom rankom prašo maisto produktų, pinigų. Todėl renginio tikslas – kad dirbantys su vaikais žmonės jiems išaiškintų, kaip turi atrodyti persirengėlis personažas, kokį vaidmenį jis turi suvaidinti.

Užgavėnės – žiemos palydų šventė. Joms svarbiausias – linksmumas. Besilinksmindami žmonės pailsėdavę, pasirengdavę ilgai gavėniai. Dar XX a. pr. Užgavėnes žmonės šventė tris dienas: sekmadienį, pirmadienį ir antradienį, vėliau tik antradienį, likus 46 dienoms iki Velykų. Per Užgavėnes buvęs paprotys daug kartų valgyti. Dažniausiai tą dieną valgydavo 7, 9 ar net 12 kartų. Skaičius 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių, 7 – septynias pasninko savaites. Valgė mėsą, blynus. Mėsos privirdavo ir blynų prikepdavo, kad užtektų visai šeimai ir kad svečius turėtų kuo pavaišinti. Užgavėnių dieną negalima verpti. Jei verpsi, vėjas stogus draskys. Jeigu tą dieną negersi vandens, visus metus netroškins. Per Užgavėnes žmonės buvo linksmi, krėtė visokias išdaigas, ir niekas nepyko. Iš vieno kaimo į kitą vaikščiojo persirengėliai. Dažniausiai buvo persirengiama žydais, čigonais, elgetomis. Persirengėliai dėdavosi kuo baisesnes kaukes iš popieriaus ar avikailio. Žydai daugiausia rengdavosi išverstais kailiniais, būdavo kuproti, barzdoti, apdriskę, susijuosę virvagaliais. Čigonai būdavę be kaukių, tik išsitepę suodžiais, nusipiešę barzdas. Jie nešėsi bizūnus. Žydės ir čigonės ant rankų arba prisirišusios nešdavosi iš šiaudų, virkščių padarytus ar iš medžio išdrožtus vaikus. Daug pokštų prikrėsdavęs velnias, kuris dažnai būdavo persirengėlių vadas.

Užgavėnės – paskutinė mėsėdžio diena, žiemos palydų, žiemos išvarymo, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo švente. Ji buvo žinoma net ir pagonybės laikais. Seniau ji vadinta Ragučio švente. Pagal seną tradiciją Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu. Na, o tikroji Užgavėnių diena – 46-oji diena prieš Velykas. Dabartiniai Užgavėnių papročiai – tai senovėje buvusių šventės apeigų, kuriomis būdavo siekiama nulemti derliaus gausumą, mūsų dienas pasiekusi dalis. Tą dieną pagal tradiciją niekas nedirba. Labiausiai Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, garsėja persirengėlias, dažniausiai Užgavėnių ubagais ar žydais vadinami. Šie persirengėliai daug kur panašūs į tuos, kurie po kaimus vaikšto Saulėgrįžos švenčių ciklo metu. XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985-uosius-1990-uosius metus jos vėl buvo atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai, ši šventė labai mėgstama pasidarė Vilniuje, Kaune. Balys Buračas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 171) rašo: „Per šventes buvo rengiamos iškilmingos vaikštynės, kuriose, keršus jaučius pasikinkę, vežiojo kažkokią baidyklę arba maumą, lydimą daugybės palydovų, apsirengusių keistomis baisybėmis ir giedančių, muzikai pritariant, ypatingas giesmes.“ Ko gero, iš tų baidyklių palaipsniui atsirado Morė (Kotrė), kiti Užgavėnių persirengėliai.

Kasmet tarp vasario 5 ir kovo 6 dienos, priklausomai nuo to, kada šv. Velykos, būna mėsiedo laikotarpio užbaiga – linksma ir triukšminga Užgavėnių diena, žavinti liaudiškojo humoro grožiu ir kūrybingumu. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas – gavėnia. Užgavėnės dažniausiai būna vasario mėnesį ir tik labai retai – kovo pradžioje. Pagal liaudies mąstyseną – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos (šūkavimai „žiema, žiema, bėk iš kiemo“) ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės tarsi karnavalas – tai liaudies šventė, nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus tą faktą, kad jos laikas yra apibrėžiamas bažnytinio kalendoriaus, nes priklauso nuo Velykų laiko). Lietuvių Užgavėnių papročiuose aiškiai jungiasi ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūros baltiškieji elementai. Jie savitai nuspalvina senuosius tikėjimus, senąjį baltų kultūros palikimą. Taigi Užgavėnės yra religijų sinkretizmo išdava.

Užgavėnių papročių išlikę labai daug, tačiau rašant apie šventes visada kyla papročių prasmės klausimas. Papročiai, apeigos, ritualai neišlieka pastovūs, bet, keičiantis pažiūroms ir pasaulėvokai, pamažu keičia savo formą. Tačiau dar ryškiau kinta jų aiškinimas. Senųjų šventinių papročių aiškinimą dar labiau apsunkina jų neatsiejamas susiliejimas su vėliau atėjusiomis krikščioniškomis šventėmis ir tradicijomis. Šis senosios lietuvių kultūros susiliejimas kartais yra toks gilus, jog mes nebeatskiriame, kas tikrai yra krikščioniška, o kas priklauso mūsų protėvių kultūrai. Juo labiau, kad krikščionybės apeigynas ir ritualai, susiformavę indoeuropietiškoje kultūroje, nebuvo svetimi baltų kultūrai. Dabartinis mūsų švenčių kalendorius – tai praeities įvykių: sukakčių, jubiliejų ar įvairių „dienų“ minėjimų seka. Senovės lietuviai tokių švenčių nesuprastų, lygiai kaip ir mes menkai besuprantame senąsias šventes. Šventė senovės lietuviams ir apskritai provaizdžio kultūros žmonėms buvo ypatingų pasaulio ir gamtos rėdos bei žmogaus gyvenimo įvykių pažymėjimas vienokiu ar kitokiu būdu. Jeigu, švęsdami sukaktis, mes prisimename buvusius įvykius, tai mūsų protėviai ne minėdavo, bet papročiais ir apeigomis pergyvendavo šventės metu vykstančius virsmus (pasikeitimus). Dar daugiau – jie pramatydavo, tarsi programuodavo tolesnę gamtos ir savo kasdieninio gyvenimo eigą bei svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius. Kiekvienas žmogus būdavo šventės dalyvis. Apibendrinant galima sakyti, jog dabartinės šventės yra istorinės praeities minėjimo šventės, o senosios šventės buvo esamojo arba einamojo meto įvykių išgyvenimas.