| | |

Bendrasis įvadas į Bibliją

Daugelis religijų turi savo šventuosius tekstus arba knygas, kuriose išsaugotu mokymu grindžiamos jų tikėjimo tiesos, kultas, moralės principai. Senosiose kultūrose religinis mokymas pirmiausia buvo žodinis, iš kartos į kartą perduodamas būtent gyvu žodžiu. Žmonijos dvasinei raidai pasiekus kultūrinio paveldo įraštinimą, rašytu žodžiu pamažu virto ir religinio mokymo žodinis kraitis. Su laiku jis išaugo į knygas, įgavusias kanoninių, t. y. nustatančių tikėjimo ir gyvenimo normas, tekstų autoritetą įvairiose religijose (žr. Biblijos kanonas). Deja, ne visi religiniai tekstai, kaip ir ne visos religijos, „išgyveno“ iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, senovės Artimuosiuose Rytuose ar Mažojoje Azijoje daug jų tiesiog „mirė“ nykstant kai kurioms tautoms, asimiliuojantis silpnesnėms kultūroms su pažangesnėmis ir galiausiai nykstant kadaise čia klestėjusioms didžiosioms civilizacijoms.

“Smegenų plovimo” varžybos

“Smegenų plovimo” varžybos

Spaudoje laikas nuo laiko pasirodo rašiniai apie vad. naujuosius religinius judėjimus, apie jų “pavojų visuomenei”, apie “smegenų plovimą”, “išnaudojimą”, “zombinimą” ir pan. Rašo ir “sektų aukų” motinos ir kiti antisektantiniai aktyvistai. Mane šie rašiniai dažnai tiesiog pritrenkia savo netolerancija, įtūžiu, atviru vulgariu materializmu, o dažnai – net elementariu dalyko neišmanymu. Susidaro įspūdis kad dažnai žaidžiama į vienus vartus, todėl manau kad šis straipsnelis, kurį parengiau pagal vieno žymaus mokslininko, tyrinėjančio šias problemas straipsnį, leis pažiūrėti į reikalą ir iš kitos pusės ir įvertinti situaciją objektyviau. Nesirengiu čia būti kurio nors judėjimo advokatas, tačiau manau kad reikėtų peržiūrėti daugelį primityvių stereotipų, kuriuos plačioji visuomenė turi susidariusi apie sektas, deje, ir ne be žiniasklaidos pagalbos.

Religijos ir naujų religijų ateitis

Šiek tiek ironiška atrodo tai, jog konferencijoje apie religijos ateitį, pats šis pranešimas skirtas nuvalkiotai kategorijai, kuri jau pati savaime gali neturėti ateities. Jau XX a. pradžioje, nors keletas valstybių dar įnirtingai gynė valstybinės religijos monopolį, aiškiai matėsi, kad religingumo rinka vakaruose išsireguliuoja, atsiranda naujų didelę įtaką turinčių jos dalyvių. Kadangi tapo nebeįmanoma nuo erezijos apsisaugoti įstatymiškai, tradicinių konfesijų krikščionys (angl.: „mainline Christians“; vert. past.) vietoj senojo įvardijimo „erezija“, įvedė naujas sąvokas – „kultas“ ar „sekta“ (netrukus, kitose kalbose, – ne anglų, – šios sąvokos įgijo ryškų menkinantį atspalvį), tuo siekta parodyti, jog naujesnės religijos yra žalingos visuomenei.

|

Pirmykštis monoteizmas

1898 m. knygoje „The Making of Religion” škotas Andrew Lang „atrado”, kad Aukščiausios Būtybės idėja vyravo pirmykščių tautų religiniuose tikėjimuose. Etnologijoje netrukus iškilo nauja teorija, laikanti monoteizmą pačia primityviausia – pirmine religijos forma. Žymiausias šios teorijos gynėjas buvo tėvas Wilhelm Schmidt. Raffaele Pettazzoni, kritikuodamas šios teorijos prielaidas pastebi, kad iš tiesų, primityviose religijose mes randame Aukščiausios Būtybės sampratą, bet ar to pakanka, kad rastume monoteizmą? Jis nurodo, jog tam, kad suprastume kas yra monoteizmas, turime studijuoti didžiąsias monoteistines religijas.

Judaizmo kilmė
|

Judaizmo kilmė

Kas tai yra judaizmas? Tai lengvas klausimas, todėl, kad kiekvienas gali atsakyti, kad tai yra žydų religija, ir tuo pačiu sunkus, nes pirmasis mums ,,akivaizdus” atsakymas neduoda jokios papildomos informacijos, kurios negalima rasti žodyje judaizmas, ženklinančiame žmonių rasės, genties – pirmosios pasaulyje nacijos tikybą. Žydų nacija tiki, jog jų tautą sukūrė Dievas, kuris aktyviai dalyvauja žmonijos istorijoje. Žydai tiki, kad su Aukščiausiuoju Dievu jų tauta sudarė sandorą – berit, kuri liečia visos žmonijos ateitį. Dievas įsivaizduojamas dieviškuoju ,,Toros davėju”. „Tora” plačiausia prasme – hebrajų kalba rašyti religiniai raštai ir žodinės tradicijos (Mišna ir Talmudas), teologiniai teiginiai, istoriniai pasakojimai, etninės taisyklės, apeiginės ir ceremoninės priedermės, bei autoritetingų tekstų interpretacijos (Midrash).

Adventistai
| | |

Adventistai

Adventistai – protestantų sektos, skelbiančios greitą antrąjį Kristaus atėjimą. Tikėjimo pagrindai – buvusio baptistų pamokslininko V.Miulerio (1782–1849, JAV) idėjos. V.Miuleris skelbė, kad Kristus ateisiąs 1844. Dabar gausiausia yra septintosios dienos adventistų sekta. Jos nariai vietoje sekmadienio švenčia šeštadienį, gerus darbus laiko išganymo išraiška, kovoja su alkoholizmu ir narkomanija.

| | |

Baptistai

stai (gr. baptistes – krikštytojas) – viena labiausiai paplitusių protestantizmo atšakų. Atsirado Anglijoje tarp puritonų. Pirmąją baptistų bendruomenę 1612 įsteigė D. Smitas. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, krikštija tik suaugusius, t.y. galinčius suvokti krikšto reikšmę. Dvasininkijos nelaiko tarpininke tarp tikinčiųjų ir Dievo.

|

Budizmas

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, pramintas Buda. Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturios kilnios tiesos“: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas;

Induizmas

Induizmas – sinkretinė religija, paplitusi Indijos tautose. Pirmasis induizmo raidos etapas siejamas su šventaisiais tekstais – Vedomis (Rigveda, Samaveda, Jadžurveda ir Atarveda). Antrasis raidos etapas – brahmanizmas – prasideda I tūkstantmečio p.m.e. pirmojoje pusėje. Labiausiai garbinami trys dievai: pasaulio kūrėjas Brahma, žmogaus likimo viešpats Višnus ir pasaulio griovėjas Šyva. I tūkstantmečio p.m.e. viduryje galutinai susiformavo upanišados – religinio bei filosofinio turinio tekstų rinkinys. Jose plėtojama koncepcija, pagal kurią, gilindamasis į save, žmogus patiria, jog jo giliausia savastis (Atmanas) yra identiška aukščiausiai realybei, absoliutui (Brahmanui).