Bendrasis įvadas į Bibliją
Daugelis religijų turi savo šventuosius tekstus arba knygas, kuriose išsaugotu mokymu grindžiamos jų tikėjimo tiesos, kultas, moralės principai. Senosiose kultūrose religinis mokymas pirmiausia buvo žodinis, iš kartos į kartą perduodamas būtent gyvu žodžiu. Žmonijos dvasinei raidai pasiekus kultūrinio paveldo įraštinimą, rašytu žodžiu pamažu virto ir religinio mokymo žodinis kraitis. Su laiku jis išaugo į knygas, įgavusias kanoninių, t. y. nustatančių tikėjimo ir gyvenimo normas, tekstų autoritetą įvairiose religijose (žr. Biblijos kanonas). Deja, ne visi religiniai tekstai, kaip ir ne visos religijos, „išgyveno“ iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, senovės Artimuosiuose Rytuose ar Mažojoje Azijoje daug jų tiesiog „mirė“ nykstant kai kurioms tautoms, asimiliuojantis silpnesnėms kultūroms su pažangesnėmis ir galiausiai nykstant kadaise čia klestėjusioms didžiosioms civilizacijoms.