Žaidimas – tai savotiškas ir puikus aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas. Psichologo J.Piageto nuomone, žaidimai parodo vaiko pastangas orientuotis tikrovėje, žaidžiant atsiskleidžia pažintiniai procesai, sprendžiamas konfliktas tarp individualaus pasaulio suvokimo ir tikrovės. Žaisdamas ir fantazuodamas vaikas gali išmėginti tokius elgesio būdus, kokie iš tiesų neįmanomi. Pavyzdžiui, žaisdamas karą kompiuteriu, jis susprogdina miestą, sunaikina priešo kariuomenę, bet išvengia atsakomybės už savo veiksmus. Žaisdamas šeimą, vaikas gali pažeisti tėvų nustatytas taisykles ir nebijoti, kad už tai bus nubaustas. Imituodami mokyklą, vaikai gali tapti ir valdingi mokytojai, ir neklaužados mokiniai, ir kaprizingi klasės draugai. Jie gali patekti už realaus pasaulio ribų, kurias nubrėžia suaugusieji, bendraamžiai, taip pat ir instinktyvi pavojaus, rizikos baimė. Žaidimas tampa intelekto raidą skatinančiu tyrinėjimu, kai vaikas kūrybingai sprendžia problemas, ugdo savo išradingumą, nes žaidimo sąlygos leidžia laisvai eksperimentuoti ir nesilaikyti įprastų reikalavimų. Svarbu, kad vaikas, paklusdamas savo vaizduotei, dažnai keičia tikslus, reikalaujančius naujų priemonių. Todėl sunkumai žaidimo metu priimami netgi džiaugsmingai, kaip būtini – be jų atsibostų žaisti.