Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų gatvėse kartais matome būrelius žmonių su muzikos instrumentais, vilkinčius neįprastais oranžiniais ir baltais rūbais. Jie yra Krišnos sąmonės religinės bendruomenės nariai, dar vadinami krišnaitais. Pritardami muzikos instrumentais – mridangomis ir cimbolais – jie gieda “Hare Krišna, Hare Krišna…”, tikėdami, kad tai geriausias būdas apsivalyti nuo daugelio negerovių ir susijungti su aukščiausia būtybe – Dievu bei prašo malonės jam tarnauti.
Sociologijos ištakos – feodalinio visuomenės gyvenimo irimas. Atsiradus ankstyvajam kapitalizmui, susvyravo asmens statusas kaip socialinė kategorija. Šeima, giminė, bendruomenė, religija – statusą lemiantys veiksniai. Atsirado pozityvinis mokslas, kuris tyrinėtų visuomenę. Pirmasis sociologijas sąvoką pavartojo O.Kontas (1799-1847) : sociologija – tai mokslas, tiriantis visuomenės dėsnius, stebintis visuomenės elgseną ir rezultatus naudojantis visuomenės pagerinimui. Šiuolaikinė sociologija remiasi visais socialinių ir kitų mokslų teiginiais. Specifika sociologijoje – sociologas yra reiškinių viduje, o kartu ir stebi juos iš šalies. Tuo TS skiriasi pvz. nuo teisės teorijos, dogmatikos, kuriose tyrimai apsiriboja buvimu viduje.
Objektas – visi reiškiniai, susiję su teise. Šiuos reiškinius išskirti tenka remtis teisės mokslo žiniomis. Empyrinis mokslas TS duomenis perima iš specializuotų teisės mokslų. Visą TS galima skirstyti į specialių teisės šakų sociologiją: BT sociologija (kriminologija), CT sociologija. Su bendrais teisės mokslais santykis painesnis: 1. Su teisės filosofija. Apskritai sociologija iš pradžių buvo filosofijos dalis, vėliau atsiskyrė kartu su psichologija. Panašiai su teisės filosofija – atsiskyrus TS, atsiskyrė teisės psichologija ir teisės logika. Kas lieka teisės filosofijai? Sudėtingas klausimas. Teisės filosofija galėjo būti iki empyrinio sociologinio metodo atsiradimo. Teisės filosofijai telieka metafiziniai svarstymai apie teisių ir pareigų santykį, jų struktūrą, valdžios, teisingumo sampratas, teisingumo esmę, prigimtinę teisę.
Teisė arba teisės normos yra tam tikras bendrai priimtas elgesio reikalavimas. Iš tokio teisės supratimo kilo klausimas: kodėl įvairūs sluoksniai laikosi vieningo elgesio modelio ir tiki, kad tai yra geras elgesio modelis. Įvairios teisės teorijos susijusios su religija, teisiniu idealizmu. H.Kelzenas (esamo ir reikiamo santykis) ir kt teorijos iki šiol daro įtaką teisės sampratai. Tikėjimas teise kaip vertybe susijęs su religinėmis normomis arba pačia religijos esme. Pvz. Erlichas (gyvoji teisė), Savinji. Bendriausia prasme religija – tam tikra visuomenės posistemė. Visuomenė – bendras organizmas, ją veikia tam tikri veiksniai. Religija – vienas iš poveikio būdų. Tikėjimas – religijos realizavimo forma, subjektyvi jos išraiška. Religijos samprata gali būti tikėjimų ir vaizdinių sistema. Iš ekonominės (Markso ) teorijos : religija – visuomenės sąmonės forma, religija – gyvenimo būdas ir tikrovės suvokimo būdas.
Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijos paskaitose” mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin protingą asmenį Epimetėą, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėas davęs aštrius nagus, kitai – didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties žmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai. Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai suprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės negali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.
Kai įmonė bankrutuoja, priimamas sprendimas įmone likviduoti dėl bankroto. Kartu priima sprendimą patenkinti kiekvieno iš kreditorių reikalavimus. Jie patenkinami iš lėšų pardavus įmonės turtą. Bankrutavusi įmonė gali būti išregistruojama ne anksčiau, kaip praėjus 3 mėnesiams nuo teismo sprendimo. Yra patvirtinama likvidacinė komisija ir pirmininkas. Kai teismas priima įmonės bankrotą, įmonė gauna likviduojamos įmonės statusą. Bankrutavusios įmonės turtas įvertinamas ir parduodamas viešose varžytinėse. Jei turto nenuperka ten, tai tokio turto panaudojimą sprendžia kreditoriai, kurių reikalavimams neužtenka lėšų.
Institucinis arbitražas yra steigiamos nuolatinės arbitražo institucijos (Lietuvoje Vilniaus Tarptautinis Arbitražas) kurių nuolatinė funkcija būtų organizuoti ir aptarnauti arbitražą. Nuolatinės arbitražo institucijos nesprendžia ginčo taip pat draudžiama daryti įtaką ginčo nagrinėjimui, arbitražams. Nuolatinės arbitražo institucijos parengia ir patvirtina arbitražo taisykles (reglamentais). Tie reglamentai parengiami ir turi reikšme tuomet, kai šalys arbitražiniu susitarimu nutaria jas taikyti. Nuolatinės arbitražinės institucijos paskelbia apie savo veiklą ir jei šalys sumoka joms, tai jos negali atsisakyti nagrinėti ginčo. Arbitražinis nagrinėja organizuoja, bet nesprendžia ginčų.
Arbitrų skaičių šalys gali nustatyti savo nuožiūra, jei to skaičiaus nenustato skiriami trys arbitrai. Turi būti nelyginis arbitrų skaičius. Arbitru gali būti skiriamas bet koks veiksnus asmuo, jei šalys kitaip nesusitaria. Reikalaujamas asmens sutikimas būti arbitru. Jei šalys nesusitaria kitaip, tai arbitražinis teismas sudaromas iš trijų arbitrų, tai kiekviena iš šalių paskiria po vieną arbitrą, o tie du trečia. Gali būti skiriamas vienas arbitras. Tada arbitrą paskiria arbitražo pirmininkas, jei šalys dėl jo nesusitaria. Jei viena iš šalių nepaskiria arbitro per 30 d. tada arbitrą skiria pirmininkas.
Ginčo šalių procesinės teisės lygios. Kiekvienai šaliai turi būti sudaromos vienodos galimybės prieštaravimams pagrįsti. Šalys gali susitarti dėl tvarkos, kuri bus taikoma arbitražiniame teisme. Jei nėra susitarimų – tada nagrinėjama tokia tvarka, kokia tinkama, reikia atsižvelgti į įstatymų nuostatas. Šalys gali susitarti dėl arbitražo nagrinėjimo vietos. Jei nesusitaria, tai ją nustato arbitražinis teismas. Arbitražinis teismas gali susirinkti bet kurioje vietoje, jei šalys nesusitaria. Jei šalys nesusitaria kitaip, tai arbitražinio nagrinėjimo procedūra laikoma pradėta ta diena, kuria atsakovas gavo pranešimą, dėl ieškinio perdavimo arbitražui nagrinėti pradžia. Jei nacionalinis arbitražas – lietuvių kalba, jei tarptautinis arbitražas – tai šalys pačios susitaria dėl kalbų vartojimo nagrinėjimo metu. Jei nenustato patys tada kalbą nustato arbitražinis teismas. Per šalių suderintą laiką ieškovas turi pranešti apie savo aplinkybes, kuriomis jis grindžia apie savo reikalavimus, nurodyti klausimus ir savo reikalavimų patenkinimo apimtį. Atsakovas turi pranešti prieštaravimus dėl jam keliamų reikalavimų.
Arbitražinio teismo sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui. Tame skunde gali būti prašoma panaikinti arbitražo sprendimą. Lietuvos apylinkės teismas priėmęs skundą gali vienos šalies prašymu sprendimo vykdymą, jis gali panaikinti arbitražinio teismo sprendimą. Lietuvos apeliacinis teismas naikina arbitražinio teismo sprendimą, jei nustato, kad ginčo objektas negalėjo būti arbitražinio nagrinėjamo dalykas pagal Lietuvos įstatymą. Skundą dėl arbitražinio sprendimo priėmimo reikia paduoti per 3 mėnesius. Arbitražinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo momento ir turi būti šalių vykdomas. Jei viena iš šalių atsisako vykdyti, tai kita šalis turi teisę kreiptis į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą su prašymu, kad būtų išduotas vykdomasis raštas.