Month: liepos 2003

Hipnozė sena kaip pati žmonija. Aptikta įrodymų, kad šį reiškinį žinojo dar šumerai prieš 4000 m. pr. Kr. Tačiau iki šiol dar nėra moksliškai pagrįsto paaiškinimo, kokia gi tikrojo hipnozės prigimtis. Beveik kiekvienas, kuriam teko patirti hipnozės poveikį ar bent skaityti apie jį, žiūri į ją skeptiškai ar su baime. Dauguma mano, kad hipnozė artima narkozės būsenai ar sąmonės netekimui, nors iš tikrųjų net giliausiai pasinėrus į hipnozės būseną to nebūna. Sąmonė ir pasąmonė visada išlieka budrios, išskyrus nebent tuos atvejus, kai organizmui taip reikia miego, kad užhipnotizuotasis pasineria į miego būseną. Niekas negali Jums hipnozės būsenoje efektyviai įteigti ar net priversti padaryti ką nors tokio, kas neatitinka Jūsų asmenybės struktūros. Dažnai manoma, jog hipnozės būsenoje gali būti išplepėti tokie dalykai, kurie jokiu būdu nėra skirti kitiems. Tačiau iš tikrųjų niekas ir niekada negali Jūsų priversti tai padaryti, nes sąmonė vis dėlto visą laiką budi. Užhipnotizuotasis visą laiką žino, ką sako ir ką daro.

Iškilo 20 amžiaus pr. Amerikoje. Atstovai: D. Vatsonas, B. Skineris. Jie manė, kad žmogus iš prigimties nei geras, nei blogas. Jis gimsta, kaip švari tauta, o šeima, aplinka formuoja asmenybę. Šiuolaikinis įžymiausias biheivioristas B. Skineris mano, kad asmenybės teorija visiškai nereikalinga, kad reikia tik išmokti prognozuoti ir valdyti žmonių elgesį. Anot jų, asmenybė – nuolat kintančių reakcijų į aplinkos situacijas visuma. Asmenybė sudaro stimulų ir reakcijų ryšiai. Reakcijas valdo pastiprinimai (nesąlyginiai dirgikliai, malonumai, malonumų apvėmimas ir t.t.), kurie esą bendri gyvūnams ir žmonėms. Eksperimentinės žiurkių elgsenos narve esą galima išsiaiškinti ir žmogaus elgesio išmokymą. Biheivioristinės psichologijos pradininkas D. Vatsonas siekė psichologiją padaryti tiksliuoju mokslu. Biheiviorizmas ištobulino psichologinius eksperimentu, pritaikė matematikos metodus duomenims įvertinti, ištyrę išmokimo dėsningumus. Padaryta išvada, kad žmogų formuoja aplinka, mokymasis, o genetika neturi jokios įtakos.

Vienas iš psichoanalitinės asmenybės teorijos atstovų buvo Karlas Gustavas Jungas. Gimė 19a.pb., mirė 20a. viduryje Šve-carijoje. Mokslininkas baigė Ciuricho. Universitete medicinos fakulteto. Buvo linkęs į narkotikus, į mistinius tyrimus, vykdė spiritistinius seansus. Savo teoriją pavadino analitine psichologija. Anot jo, reikia analizuoti netik sąmoninius reiškinius, bet ir sapnų vizijas (neįsisąmonintus vaizdinius). Išskyrė kolektyvinę pasąmonę, kurią sudaro bendra žmogiška žmonijos istorija, patyrimas, kurį žmonija įgyja per visą savo egzistavimą. Archetipas – tai darinys, suprantamas kaip forma be turinio. Jie yra paveldėti, įgimti, tačiau kiekvienas žmogus tas formas užpildo savo individualiu patyrimu.

Vyravo 19 a. pb. – 20a . pr. atstovai Z. Froidas, G. Jungas, A. Adleris, gyvavo vidurio Europoje. Jie manė, kad asmenybės branduolys susiformuoja iki 7 metų, o vėliau mažai besikeičia. Asmenybės ypatumus kuria vidiniai konfliktai, išgyvenimai, motyvų kova, o ne tarpusavio santykiai. Anot jų, asmenybę kuria įgimtos jėgos ir instinktai. Tyrimo metodai: pokalbiai interviu su žmonėmis turinčiais vidinių problemų. Psicho-analitinės asmenybės teorijos pagrindėju laikomas Zigmundas Froidas (1856-1939). Gimė žydų šeimoje, Austrijoje. Gyveno ir dirbo Vienoje. Buvo medikas. Mirė nuo vėžio. Jis asmenybę tapatino su žmogaus psichika, kuri susidedanti iš trijų lygių – pasąmonės, prieš sąmonės, sąmonės.

Atmintis – jutimas, suvokimas, mąstymas, ar kitais būdais gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas. Mąstymas – individo pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginės tikrovės atspindėjimas. Kalba – asmenybės savimonės reiškimo, informacijos perdavimo ir laikymo būdas. Vaizduotė – vaizdinių sudarymas ir kūrimas. Psichika – ypatingu būdu organizuotos materijos gebėjimas atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ta aplinka. Sąmonė – aukštesnioji psichikos forma, kuriai būdinga suvokimo, vaizduotės, jausmų sąsaja su sąvokiniu mąstymu, proto veiksmais. Refleksas – nevalingas organizmo atsakas į dirginimą, tarpininkaujant nervų sistemai; nesąlyginis refleksas – natūralus, įgimtas, fiziologinis atsakas; sąlyginis – išmoktas organizmo atsakas į fiziologiškai neaktualų dirgiklį.

Neuronas – nervinė ląstelė. Kūnas ir dendritai gauna nervinius impulsus. Aksonas – siunčia nervinius impulsus. Mielinis apvalkalas – izoliacija. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių; ne visai prisijungia, lieka plyšelis). Jos perduoda signalus (sinaptiniai mediatoriai).
Nervinio impulso perdavimas – elektrocheminis procesas (Na jonai). Neurono viduje įelektrinimas neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. 1/1000 sekundės neuronas tampa įelektrintas teigiamai. Neurono impulsas – kaip šūvis iš pistoleto: viskas arba nieko. Kai nervinis impulsas nueina iki aksono galo, ten atpalaiduojamos cheminės medžiagos neurotransmiteriai, kurios toliau ir perduoda informaciją kitam neuronui.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais. Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kad išorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų pagalba. Tos kopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus ir tuščiaviduriais vamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būdu iššaukia tų objektų suvokimą. Skirtingi pojūčiai keliauja skirtingais vamzdeliais.

Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizdui tinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo. Pavyzdys: 30 sek. žiūrėkite į lempą. Tinklainėje suformuojamas normalus atvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis, nes jis “padauginamas” iš didesnio atstumo.