Month: birželio 2003

Vakar nebuvo iš tolimos neperregimos miglos atsklindančių tylių žodžių, nebuvo besišypsančio bučinio ant mano kaktos ir lūpas kutenančios kvepiančios plaukų sruogos. Nebuvo iki skausmo pažįstamų drėgnų tamsių akių, užpildančių savimi visą mano kambarėlį. Viso to vakar nebuvo. Pabudau aš pats. Delnu nubraukiau nuo jau pradingusio sapno ištįsusią seilę, prasitryniau traiškanotas akis… Iš karto supratau – kažkas ne taip. Pro langą į mane žiūrėjo ta pati jau aukštai pakilusi saulė, tas pats vėjas brūžino tų pačių medžių šakas, ant dar šiltų patalų susirangęs ilsėjosi toks pats mano šešėlis. Šalia lovos kaip visada gulėjo numestas pliušinis meškiukas seniai nutraukta viena ausimi, už jos – į kampą sukrauta metalinių kareivėlių rietuvė. Kitoje kambario pusėje manęs laukė dar neužbaigtas statyti mašinų garažas, kuriame trūksta dviejų detalių, atversta knyga su nuplėštu puslapio kampu. Mėtėsi man per klaidą padovanotos beakės lėlės galva, neprisuktas vilkelis, nugriuvusi kėdė, trys spalvotos sagos…

Balso stygos įkaito iki raudonumo, melsvos smilkinių gyslos išpampo ir ritmiškai pulsavo lyg dvi storos įtemptos zvimbiančios virvės, nuo įtampos išblyškęs veidas nusidažė nelygiom rožinėm nesveikų skruostų dėmėm. Iškreipta burna atverdavo pageltusias dantenas ir keletą per stebuklą išlikusių smailių dantų, sulig kiekviena konvulsija laukan vis išlendantis liežuvis išmesdavo ant žando eilinę porciją lipnių seilių. Drumstas skystis iš gerklės varvėjo ant iškrakmolytos pagalvės ir akinančio baltumo patalų, iškart pavirsdamas pajuodusia šlapia dėme

Gavau laišką. Ne aš jį rašiau ir ne šiandien. Tačiau tekstas, kaip ne keista, skirtas būtent man. Dabar tikriausiai ir pakili nuotaika jo autorei išgaravo. Nevaikščios gi tris dienas įkvėpta. O jeigu pasiryžtų vaikščioti, tuomet jai tektų žiedelį segtuku užsisegti. Kad žiedlapėliai neišbyrėtų. Nors ko šiais laikais nebūna. Beje, sako, laikai keičiasi. Tačiau laišką turiu. Su parašu: Tyla.
Laiškai užtrunka, pasiklysta; perlaidos visai nebeateina. Todėl, užuot laukęs perlaidų, pažvelgiau į slenkstį, smarkiai patryptą, bet vis dar aukštą, tinkamą sėdėti. Todėl ir sėdėjo ant jo Kazys1, o gal Alvydas2 ir tylėjo. O gal netylėjo, tik santūriai šypsojosi. (Tylėti juk sunkiau, nei šypsotis.) O gal visai ne Kazys ir ne Alvydas, tik ūsai, krūpčiojantys, pavasario vėjūkštį košiantys.

Galėjo būti taip. Aš priėjau prie lango. Pro langą matėsi ežeras. Vėjo nebuvo. Ežeras nerūpestingai tyvuliavo, o atskiri jo lopiniai buvo visiškai ramūs, todėl vandens telkinys iš dalies galėjo apsimesti veidrodžiu, atspindinčiu kitame krante stūksančius medžius, gal net visą mišką, – nežinau, iš toli sunku suprasti.
Bebras pliaukštelėjo uodega ir ištirpo. Ant tiltelio užsirioglino moteriškė su skalbiniais, gal senutė, gal jauna, koks skirtumas. Kiek pasipliuškeno. Netrukus atėjo kita. Abi prisėdo, ėmė šnekučiuotis. Po to – dar viena. Ir dar. Kompanija užsirūkė. Vis garsėjančias kalbas skiedė juokas.

Miela katerina tikrai nesuprantu ką veiki savo rovaniemyje užtat galiu iš eilės išvardinti tavo rūbus kai juos sugalvojau buvo labai ūkanotas rytas ir man norėjosi kažko labai gražaus tuos mėlynus džinsus megztinį ir kepuraitę gali išmesti į šiukšlių dėžę svarbiausia marškinėliai jie turi septynias spalvotas sagas taip man pasirodė gražiau todėl taip ir sumaniau o gal tu jas pati įsisiuvai dėl manęs išties vertinga kombinacija balta geltona oranžinė žalia raudona ruda mėlyna tik kur juoda nėra vaivorykštės sudėties ir nesvarbu kadangi rašau tau pirmą kartą pasakysiu kad jas dievinu juk tau patinka kai kažkas dievina tavo sagas katerina o man patinka ir raidė k taip pat ir dėl jos tave myliu kaip keista mylėti dėl raidės bet kur tu dabar man niekaip neateina į galvą tinkama vieta tikriausiai ramiai sau sėdi ant upės kranto savo prakeiktame rovaniemyje negaliu jo apkęsti o upė erzina nes per toli ji teka.

Kai šventojo Kristoforo mieste pasibaigia žiemos liūtys ir spįsteli saulė, kiek apdžiūvęs nuo gyvenamojo namo sienos ima byrėti tinkas ir po kelių dienų jau nė ženklo nelieka, kad čia jo būta. Tuo pačiu metu mieste įsisiautėja ir akinių nuo saulės pirkimo karštligė – visi, kas dar nebuvo jų įsitaisę ligi tol, tiek vaikai, tiek suaugusieji, susispiečia prie parduotuvių ir veikiai aplink nelieka nei vieno žmogaus neužtemdytom akim. Be to, šioje ir keliose gretimose gatvėse prapuola elektra, dėl to paukščiai ramiai sau tupi ten, kur anksčiau žūdavo, o ant laidų ties Atpirkėjo, to valkatos, langu, gyventojai padžiauna skalbinius. Tiesa, elektrą gana greitai įjungia, užtat niekas nebesiryžta nuimti skalbinių. Vaikai džiūgauja, svaidosi tinko nuobiromis, o jų tėveliai neša skundą namų valdybon. O jau kitą rytą kieme pasirodę plepūs statybininkai iškerta vijoklius po langu ir pakabina keltuvą.

Neapkenčiu žmogaus, vadinamo mano tėvu, to, kuris, anot senelės, būdamas septyniasdešimties metų išspaudė iš savo džiūstančių sėklidžių paskutinius vyriškumo lašus – ne, ne lašus, o skeveldras, mat vanduo jau buvo išgaravęs iš bergždžių jo talpų, todėl sėkla priminė aštriabriaunes molinio ąsočio šukes. Šis užtaisas – tebūnie tai teisybė – subiro į mano mamos įsčias šiltą vasaros vakarą, kai tas bjaurus pasalūnas patykojęs parvertė ją ant žemės ir nuplėšė drabužius, subiro, kad draskydamos jos lytį paruoštų man laikiną būstą. Atrodo, nieko svarbaus, tačiau ligšiol negaliu pamiršti šios istorijos- ypač gerai ją prisimenu, kai galvoju apie savo paskirtį. Ar galiu didžiuotis tuo, kad mintinai žinau visų imperatorių vardus? Bet juk juos išvardintų kiekvienas sutiktasis! Tada gal mane išperka sugebėjimas smėlyje išsiusioti savo vardą, juo labiau, kad dabar mano šlaplė daug didesnė nei tada, kai dar džiaugiausi šiuo menu? Ak, kokie niekai. O gal mano paskirtis – būti žmonėms vienatvės ženklu ir prišaukti nelaimes? Bet juk negali Dievas būti toks žiaurus ir negailestingas, kad skirtų mirtingiesiems tokias liūdnas paskirtis.

Ūgis yra toks dalykas, kuris dažnai didėja, bet labai retai mažėja. Mano ūgis – metras septyniasdešimt šeši, ir aš nemažėju jau šešerius metus. Mano draugas Benediktas sakydavo, kad norint bent kiek sumažėti reikia lygiomis dalimis sumaišyti vynuogių sultis su skalbimo skysčiu ir gerti tris kartus per dieną. Erichas slapčia patarė pradėti rūkyti ir dusyk per dieną stovėti ant galvos, Danielis su Juzefu aiškino, jog turiu daužyti galvą į sieną ir kartu masturbuotis, o Johnas – tas pats, kuris manosi esąs geras mano draugas – nutaikęs progą patarė man pradėti žaisti krepšinį. Jo žodžius nugirdo kitame aikštės gale stovėjęs Treneris. Jis ėmė sketryčiotis, spjaudytis, plūstis ir grūmoti vargšui Johnui kumščiu.

Staiga iš skylės iššoka dar tebespurdanti širdis ir tėkšteli ant žemės, apšvirkšdama tapetus kraujo čiurkšlėmis. Jai įkandin išrieda vienas plautis, jau visai subliuškęs ir pajuodęs nuo suodžių, o po kiek laiko – antrasis. Tada lėtai tartum dvesianti žiurkė išropoja skrandis, paskui save vilkdamas žarnas, kurios šnypščia it piktos gyvatės ir rangosi apie kojas. Lyg kulkos išlekia akių obuoliai; jie garsiai bumbteli ant žemės ir nurieda į skirtingas kambario puses. Pro tuščias akiduobes bematant išvarva smegenys, šnypšdama lyg pripūstas, bet neužrištas oro balionas išskrieja šlapimo pūslė. Apsukusi keletą ratų, jau subliuškusi, ji atsimuša į užuolaidas ir nusklendžia ant grindų. Tuomet jo kūną palieka kepenys, abu inkstai, kasa ir blužnis. Išvarva sperma, ir sėklidės subliūkšta. Tada Sokratas pamėgina šaukti, tačiau liežuvis nė nekrusteli, o kai tikėdamasis atgaivinti užčiuopia jį pirštais, lengvai išsitraukia ir lieka saujoje. Po to dar gerą pusvalandį iš burnos byra dantys – jie klaikiai, monotoniškai barška į grindis.

Rogės ir į jas pakinkyta Sartoji stovėjo prie klėtelės. Buvo dar ankstyvas rytmetys, 1851 metų vasario septintoji, trečiadienis. Naktį buvo pasnigę, tai arklys kapstė kojomis nedidelę pusnį, o pusamžis žmogus, matyt, sodybos šeimininkas, nešė į roges šieną. Žiema dar rodė savo galias, tolumoje bolavo užšalusi Šventoji, matėsi pramintas takelis į ją, miegojo bendra ganykla, Eglėkalniu vadinama. Sodybos šeimininkas į Anykščių apylinkes dar vaikystėje buvo atkeliavęs iš Vabalninko, kur viskas tarsi duona sviestu nutepta – nei kalvos didesnės, nei kalnelio… Trejų metų vaikas liko našlaičiu, tai dideliam varge jį jau Jurzdike užaugino patėvis Antanas Steikūnas. Pats Anykščių miestelis tada dalijosi į tris dalis: centras spietėsi kairiajame Šventosios krante, kiek tolėliau – Jurzdikas, o šiapus upės – Užupiečiai.