Month: birželio 2003

Aukštieji akademijos ponai! Jūs suteikėte man garbę paragindami pateikti akademijai pranešimą apie mano ankstesnį beždžionišką gyvenimą. Šia prasme, deja, negaliu įvykdyti jūsų prašymo. Beveik penkeri metai skiria mane nuo beždžionystės, kalendoriškai tai galbūt trumpas laiko tarpas, tačiau be galo ilgas norint įveikti šuoliais, kaip tai padariau aš, kartais padedamas puikių žmonių, klausydamas patarimų, lydimas plojimų ir orkestro muzikos, tačiau apskritai vienas, nes visa palyda, vaizdžiai kalbant, buvo toli nuo barjero. Man nieko nebūtų pavykę pasiekti, jeigu būčiau atkakliai laikęsis praeities, jaunystės prisiminimų. Svarbiausias mano priesakas buvo atsikratyti visokio užsispyrimo;

Įvertink mane. Noriu žinoti, noriu dar kartą pasikeisti. Kiekvienas blogas žodis pakeičia mane. Taigi pakeiskit mane. Keisti savęs jau nebesugebu. Atėjo ta diena, kai viskas priklauso nuo jūsų. Neapkęsk, mylėk, ką nori, tą daryk su manimi. Bet nors trumpam persikelk į mano pasaulį. Pabūk su manimi, pabandyk pakeisti mane. Tau tai nieko nekainuos. Kodėl? Kaip? Pats nežinau. Tiesiog gyvenk kartu su manimi tame pačiame pasaulyje ir pabandyk atsakyti į visus kvailus klausimus. Paskui išduok mane, palik, palik mane besikankinantį. Kiekvienas iš jūsų atsiplėš dalelę mano sielos, o tada jau galėsiu mirti. Mirsiu nesulaukęs įvertinimo. Gal… Ir vėl tos pačios mintys, ir vėl tuščia galva, ir vėl aš likau vienas…. po galais, ir vėl nežinau, ko noriu…

Gimiau 1983 metais. Niekuo neišsiskiriantys. Mažai žinomi. Na, bet man tai buvo ir yra geriausi metai. Tai mano gimimo metai. Tai mano kančios, tai mano gyvenimo pradžia. O galbūt būtų geriau, jei būčiau negimęs? Kam? Tau, jiems, joms ar dar kam nors? Niekam nerūpiu ir niekas nepasikeistų, jei manęs nebūtų. Taigi gyvenu savo gyvenimą ir į nieką nekreipiu dėmesio. Tau bloga? Mirk. Tau sunku? Nusižudyk. Tai ne mano reikalas. Aš pats nesugebu gyventi, kodėl dar turėčiau padėti ir tau… jums. Nekreipiu dėmesio. Juk ir į mane niekas nekreipia dėmesio. Na, čia jau vėlesni laikai – grįžkime į pradžią. Gimti nebuvo sunku. Tiesiog iškiši galvą ir įkvėpi naują oro gurkšnį. Apsvaigsta galva ir pradedi verkti. Verki, nes viską matai aukštyn kojom, verki, nes tave ištraukia į baisią ir šaltą realybę. Juk to niekada anksčiau nesi patyręs. O toliau vis lengvėja ir lengvėja.

Tačiau eidamas per pasaulį dideliais žingsniais aš suprantu, kad tai nesitęs amžinai. Viskas prasideda, viskas ir baigiasi. Nenoriu mirti jaunas, nenoriu parduoti savo sielos. Aš noriu mirti – laimingas. Mirsiu… Mirsiu – noriu aš to ar nenoriu. Jam nusispjaut į mano mintis ir į mano norus. Jis žvelgia į mane ir šypsosi kairiu lūpų krašteliu… Noriu atitrūkti nuo savo kūno ir pažvelgti į viską iš viršaus, iš paukščio skrydžio. Tikrai pamatyčiau, kas tu ir kas jie… Tikiu, kad vaizdas man nepatiktų… Matyti žmones be kaukių – šlykštu… Staiga pro akis prabėga visas gyvenimas. Vien tik vaizdai… vien tik neįprasti vaizdai… Vis pirmyn ir pirmyn… vis tolyn ir tolyn… Pagaliau ir aš, paskutinis palikuonis, miriau. Ir vėl laidotuvės, ir vėl tas pats prakeiktas vaizdas. Supančioti žmonės renkasi prie mano kapo… žmona… vaikai… šeima… draugai… Visi be kaukių, ir visi tokie šlykštūs. Visi jie juokiasi, visi jie laimingi. Pagaliau numirė paskutinis iš mūsų.

Net nežinau, kaip pradėti. Sunku ką nors pasakyti ir nepasikartoti. Aš jau negaliu. Galbūt kiekvienam taip atsitinka. O jei taip? Baimė. Tai kodėl niekas neaprašo šito? Tada aš žinočiau, ką man daryti, kaip man elgtis. O dabar man sunku. Aš išsisėmiau. Tuščia siela, tuščia galva. Jokių naujų minčių. Vien tos pačios sukasi ratu. Ir šitą jau kažkada rašiau. Sunku išlikti. Sunku iškilti. Turbūt jau išsakiau viską. Išliejau visas savo mintis. Galbūt dabar beliko laukti jūsų įvertinimo. Labai įdomu. Be galo sunku susitvardyti. Dvidešimt dvi novelės ir viskas. Kiekvieno jauno rašytojo likimas. Sunku išsilaikyti ant ledo nepaslydus. Aišku, būtų viskas gerai, jei novelės skirtųsi viena nuo kitos. Jos identiškos. Be kulminacijų. Vienišos mintys. Nebegaliu toliau rašyti. Iš viso nėra naujų minčių mintys. Niekas nesisieja…

Gimė jis prieš devyniolika metų. Niekuo neypatingais 1982 metais. Atėjimas į pasaulį buvo sunkus ir skausmingas. Skausmingas ne tiek jam, kiek jo motinai… Skaudėjo, aišku, ir jam… Tai ir buvo pirmosios priežastys, kodėl jis kitoks… Kitoks nė visi aplinkiniai… jis buvo išskirtinis. …Anarchistas… Pirmuosius keturiolika metų gyveno tarsi po kauke, bet vis dėlto maištingos sielos krašteliai karts nuo karto išlįsdavo pro kaukės kraštus… Nemėgo jo… Nemėgo aplinkiniai žmonės, nemėgo giminės bei artimieji, nemėgo jo niekas. Kaip galima pakęsti kažkokį išsišokėlį? Nepatiko jis niekam. Kas būtų įvykę, jei šis išsišokėlis būtų nusiėmęs savo kaukę anksčiau? Skausmo bangos, neapykantos protrūkiai, baimės priepoliai, mirtis… Bet taip įvykti negalėjo… Vargšas nepritapėlis nesuprato, kas jis. Nesuprato, kodėl jo niekas nemėgsta, nesuprato, kokia kaukė uždėta jo pasąmonėje.

Na, o dabar jaučiuosi suknistai. Po galais, sugrioviau kažkieno pasaulį. Man bloga. Aš turiu kam nors ką nors pasakyti. Ji ir jis. Mano draugai. Sugriauti gyvenimai prieš mano akis. – Tu neliūdėk, tu čia nekaltas. – Bet taip nėra. Aš blogas, aš angelas su nulaužtais sparnais ir kruvina aureole. Nekenčiu savęs už tai, ką padariau. Kodėl nekaltini manęs? Nesuprantu. Noriu kankinti save, noriu išniekint save, noriu… bet juk mano norai nieko verti… po galais, ką aš padariau ? Jaučiuosi kaltas, bet dabar jau nieko nebegaliu pakeisti. Kodėl manęs niekas nekaltina, gal tada man būtų lengviau. Ne, niekas kažkodėl manęs neišdrįsta kaltinti… man negera… aš vemsiu… po galais… niekada daugiau neatversiu savo širdies, niekada daugiau neišduosiu savo proto… gal numirsiu. Dabar jau tikrai noriu numirti, bet negaliu… aš nekenčiu savęs…

Man septyniolika. Savo vardo aš nesakysiu. Turiu labai daug rūpesčių, nenoriu turėti jų dar daugiau. Ir vėl aš jums papasakosiu apie savo didžiausią problemą, apie didžiausią savo bėdą. Sunku man apie tai šnekėti… labai sunku… bet teks… Jei neišsipasakosiu, sprogsiu, sprogs mano širdis, sprogs mano širdis sveikame kūne. Taigi ir pradėsiu labai skausmingą ir niūrių pasakojimą… bet man sunku… negaliu to išsakyti žmogui į akis, todėl viską išdėstau šiame tuščiame, švariame lape. Nekreipk į šias blevyzgas labai daug dėmesio… bet… bet perskaityk… pasakoju… norisi rėkti…

Jam aštuoniolika. Sėdi parke vienas bei vienišas. Užsisklendęs savyje ir nematantis nieko, tik savo vidų, savo jausmus. Nereikia jam šios sumautos realybės. Netrokšta joje gyventi, neketina ja mėgautis. Vidinis pasaulis spalvotas bei ramus… gera… Pro šalį eina žmonės, važiuoja mašinos, bet šiam vienišam žmogui nerūpi niekas. Kitoks. Jis turi savo pasaulį, kuriame jam linksma ir gera. Galvoje viena mintis…Kodėl aš čia? Už ką aš čia?… Vienišas žmogus, kuris niekam nereikalingas, kurio niekas nemėgsta. Gal tai mano paties kaltė? Gal pasauliui būtų lengviau, jei aš išeičiau?