Month: birželio 2003

Pavasarelyj gražus ir tykus oras. Saulelė netol laidos lėdvesniai jau bešildo; šviesa jos, teipogi lengvesniai apšvietusi įkypai miškus, tarytum pasilenkusi pro pakočias, žiūri į skleidžiančius lapelius, sprogstančius pumpurelius ir ant žemės klestančias žoleles. Pirmutinės balos didžiavos pranokusios kitas žoleles; apgožė kiminus, paslėpė po savo lapų skujus ir rudenį nubirusius lapus. Džiaugės savo užaugiu, pastiepusios ilgus sprandelius; baltuosius veidelius atgręžusios į saulelę, tarytum dėkavojo už pirmutinį išauklėjimą. Garbanojos, baltavo, žaliavo, klestėjo apsiautusios kelmelį, kožną kuitynelį. Kur tik miške progumelė, ten būrelis, kitur būrelis; o kur didesnė plotmelė, tarytum drobulėms priskleista. Trakuose, po krūmus ir žolynus, nedrąsios pijolkos slapstės, lapeliuose įsikniaususios, žabareliais užsuskreibusios, kiūtodamos žolynelyj kvepėjo.

Saulelė visumet vienoj pusėj teka, antroj leidžias; kožną dieną vienodai rieta per dangų iš rytmečių į vakarus. Mėnuo teipogi vienodai mainos: sykį vakaruose pasirodo plonutelis, kas kartas storėdamas užauga į apskritą ritinį, – tumet šviečia per naktį, – ir vėl kas kartas dyla; sudilęs pasirodo rytmečiuose vėl plonuteliu pjautuveliu. Šviesus mėneselis persimainė jau dešimtimis sykių, o spindinti saulelė leidos ir tekėjo tūkstantėms sykių nuo to laiko, kada pirmą sykį ant šio balto svieto suvirkęs Sutkų Jonelis pradžiugino tėvus ir senučius. Nors per tą pralėkusį laiką nemaž ašarų iškrito Sutkams, daug rūpesčių ir skausmų ne sykį širdį nuspaudė, džiaugsmai ir linksmybės teip, kaip žaibu, kartais spyktelėjo, vienok laikas ničnieko neprailgo; treji metai, rodos, kaip viena diena praslinko.

Yra sakoma sena pasaka, kad lig šv. Jono visi žmonės meldžias, šaukia lytaus, bet neišmeldžia. O po šv. Jono ir viena boba, užpečkyj atsisėdusi, by tik pašnibžda vienus poterus, tujau prakiūra lyti. Bet šįmet nelabai tesipildo tokia pasaka. Ne tik šv. Jonas perėjo, bet jau ir po šv. Petro, o lytaus kaip nėra, teip nėra. Saulelė, rodos, kartais įsileidžia į debesis ir vėjas šniokščia kaip ant lytaus; ant ryto dėlto saulė teka čysta, spindinti, tarytum išsipraususi nakties migloj, ir vėl kaitina per kiaurą dieną, neužstojama nė mažiausių debesėlių. Visokie augalai ir žolelės iškaitinti, pavytusiais lapais, guli per dieną ant išdžiovintos žemės. Per naktį truputį atvėsta ir gaivėjas vėsesniu ir miglotu oru. Netrukus nuo ryto saulelė spėriai nudžiovino rasą, ir vėl žolelių lapai nulinko. Žemė išdžiūvo, išspindėjo saulės įkaitoj, net suskeldėjo. Dumbluotos pelkės visur sustyro.

Giedra rudeninė neilgai tetviroja; viena diena sausa ir saulėta, ant rytojaus išaušta ūkanota ir lynanti; purvynai nieko nebesūsa. Nors saulelė spyktelėjo kokią dieną, bet nieko nedžiovino; šlapi ir šlapi visi pašaliai. Nurudavusios pievos aptvino vandeniu. Pajuodavusios ir išmirkusios dirvos, papūrusios išdraikytais ražais, niūkso surukusios kaip senos bobos. Miškai nuliūdę ir nusiminę barsto po kojų savo pageltusius lapus, nuogą ir rūsčią kaktą stato priešais žiaudraus vėjo. Žolelė pasislėpusi po patalo geltonų lapų. Naminė banda, niekuomi neprisotinta, ėda, šlemščia pageltusią žolę, atvašas ir apipuvusius lapus. Piemenims mažai berūpi daboti, todėl po namus padeda bulbes kasti.

Roaldo Dobrovenskio (g. 1936 m.) biografinis romanas “Rainis ir jo broliai” parašytas rusiškai, bet Latvijoj pirmiausia išėjo (1999 m.) latviškas jo vertimas. Ir įvertintas jis – kaip vienas ryškiausių tų metų kūrybinių laimėjimų Latvijoje: pelnė jos Ministrų kabineto apdovanojimą. “Jeigu iškiltų būtinybė išrinkti tūkstantmečio žmogų Latvijoje, esu visiškai įsitikinęs, kad jis būtų Rainis”, – tvirtina autorius esė “O jūs ar ką nors mylite?”, išspausdintoje pirmajame 2000 metų “Karogs” žurnalo numery.

Žinau, kad Tamsta neseniai grįžot iš provincijos, ir nuoširdžiausiai tikiuosi, kad dabar Jūs kur kas labiau jaučiate savo vertę ir vietą gyvenime. Kaimo aplinka palanki sveikatai, bet kartais labai mielas ir liguistumas. Jeigu nepasigesit brangiosios burokėlių lysvės ir kruvinąja banga išsiliejusio saulėlydžio virš protėvių girios, vadinasi, Jūs iš esmės sveikas. Bet visgi kaip mes negražiai nusiritome, kaip žemai puolėme, kad švenčiausius dalykus vadiname nesveikais!.. Argi agrarinis jausmas nenusipelnė jokiai kritikai neįkandamo garbinimo?.. Ar jis negali būt toks pat idealus ir nediskutuotinas kaip šviesus rytojus?..

Tamsiaaki birželi, kur vedies girtas priemiesčio obelis,
Jau lariokas nedirba – jau išdžiūvo šlapimo žymė.
O toliau nieko nėr – plaukia gaze didžiulis nekropolis,
Liežuvėliu melsvu kyla meilė, etilo dvynė. Juodas birželis geidulingo meilužio pirštais glostė alpstančias priemiesčio obelis. Bet Uranijai, susigūžusiai ant laiptų, erotika nerūpėjo. Ji užsimerkė ir pabandė sau įteigti, kad ne jos galvoj, o duobėtu asfaltu risčia dribsi keletas raitosios policijos pareigūnų. Atsimerkė. Keliu pradyrino tik Irmutė – ryškiai raudonomis kelnėmis, kalbėdama su savimi. “Policijos niekada nebūna ten, kur jos iš tikrųjų reikia”, – su kartėliu pamanė Uranija.

Imperatorius – taip pasakojama – Tau, paskiram žmogui, menkam valdiniui, mažyčiam į toliausius tolius nuo imperatoriškos saulės pabėgusiam šešėliui, būtent Tau imperatorius iš savo mirties patalo pasiuntė žinią. Parsiklupdė jis prie lovos pasiuntinį ir sušnibždėjo jam į ausį žinią; tokia ji jam buvo svarbi, kad liepė pakartoti į ausį. Galvos linktelėjimu jis patvirtino pasakytų žodžių teisingumą. Ir prieš visus savo mirties žiūrovus, – visos trukdančios sienos nugriaunamos, ant plačiai ir aukštai kylančių išorinių laiptų ratu sustoja imperijos didieji, – prieš juos visus jis išsiuntė pasiuntinį. Pasiuntinys tuojau leidosi į kelią; stiprus, nenuilstantis vyras; tai vieną, tai kitą ranką ištiesdamas skinasi jis kelią pro minią; jei sutinka pasipriešinimą, jis parodo į savo krūtinę, ant kurios yra saulės ženklas; jis, kaip niekas kitas, lengvai juda į priekį. Bet minia tokia didelė; jos būstams nėra galo. Jei atsivertų atviras laukas, kaip jis lėktų ir turbūt greitai išgirstum Tu nuostabų jo kumščių beldimą į savo duris.