Month: gegužės 2003

Palestinos klausimas taip pat pakurstė islamo karingumo augimą. Įtampos Palestinoje tarp musulmonų ir žydų prasidėjo dar nuo pirmosios žydų imigrantų bangos XIX a. pabaigoje. Arabų nepasitenkinimą padidino britų vyriausybės 1917 m. Balfūro deklaracija, kaip ir Jungtinių Tautų parama žydų valstybei po 30 metų, leidusi 1948 metų gegužę susiformuoti Izraelio valstybei. Penki karai tarp arabų ir žydų nuo Izraelio susikūrimo sudaro kontekstą šiuolaikiniams musulmonų–žydų priešiškumams. Šios įtampos padidėjo su pirmos intifados („sukilimo“) iškilimu 1987 m. ir antrąja intifada 2000-aisiais, nutrūkus deryboms Kemp Deivide tarp Yessero Arafato ir Izraelio ministro pirmininko Ehudo Barako.

Šalia Palestinos klausimo glūdi kitas rūpestis. Ar islamas savo iš prigimties teokratine esme iš pamatų prieštarauja žmogaus teisėms? Kodėl musulmonų šalys turi tokias apgailėtinas reputacijas žmogaus teisių srityje? Duomenys, kurie tapo prieinami dėka „Freedom House“, organizacijos, kuri tikrina politines ir pilietines teises kiekvienoje pasaulio šalyje, tai patvirtina. Iš 41 šalies, kur bent 70 proc. gyventojų musulmonai, 26 laikomos nelaisvomis, o 13 – iš dalies laisvomis. Tik dvi jų laisvos – turima omenyje tai, kad gina politines ir pilietines laisves, kaip jas apibrėžia Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracija.

Nors daugelis musulmonų stengiasi kaltinti Ameriką ir Izraelį visomis musulmonų pasaulio negerovėmis, vis daugiau musulmonų intelektualų ragina imtis naujos ir radikalios savikritikos islamo viduje. Šią nuomonę geriausiai išreiškė Kananas Makiya, knygų Republic of Fear (Baimės respublika, apie Saddamo Husseino Iraką) ir Cruelty and Silence (Žiaurumas ir tyla, galingas protestas prieš arabų intelektualų nedrąsą atkreipti dėmesį į tamsiąją karingų islamiškųjų Artimųjų Rytų pusę) autorius.

Informacija apie pabėgėlius Lietuvos žiniasklaidoje dažnai pateikiama ne visai teisingai ir objektyviai. Rašant apie pabėgėlius, nevengiama negatyvių epitetų, priešiškumo, o neretai ir kaltinimų dėl sunkios Lietuvos ekonominės padėties ir tokių negerovių kaip narkomanija ar nusikalstamumas plitimo. Todėl galima teigti, jog Lietuvos Raudonasis Kryžius (LKR) ir kiti organizatoriai VDU Viešosios komunikacijos magistrantus vedamo seminaro “Pabėgėliai pasaulyje ir Lietuvoje”, vykusio balandžio 11-12 dienomis, dalyviais pasirinko ne atsitiktinai.

Ne mes vieni, baltieji, susirūpinę tuo, kas dedasi arabų pasaulyje. Apie tai karštai diskutuoja jie patys – nuo Maroko iki Persų įlankos. Arabai klausia, kodėl jie visą laiką vėluoja į istorijos traukinį? Juk nebūtų teisinga regiono vadinti nelaimės zona. Jis turtingas nafta, žmonių paveldas, kultūrinis, religinis, kalbos paveldai irgi turtingi. Nėra ten visuotinio skurdo ir bado. Nėra žymios etninės, tautinės nesantaikos, kaip Afrikoje, Balkanuose ar kitose Europos dalyse. Arabai jau seniai nei kolonijos, nei neokolonijos. Arabų šalys išsilaisvino seniai. Bet jose visur valdo autokratai, vienvaldžiai, kurie valdžią atiduoda tik tada, kai miršta. Rinkimai ten – komedija.

Vahabizmas, tai religinė-politinė srovė, pastaruoju metu stipriai besiveržianti iš musulmoniškųjų valstybių. Prieš penkiolika metų apie vahabizmą buvo galima sužinoti tiktai iš rytų religijų tyrinėtojo A.M. Vasiljevo knygos “Islamo puritonai”, išleistos 1967 metais. Prieš dešimt metų išleistas populiarus akademinis žinynas “Islamas” teigia, jog “vahabizmas – Saudo Arabijos oficialios ideologijos pagrindas”, o “jo pasekėjų esama Persijos įlankos arabų emyratuose, kai kuriose Azijos ir Afrikos valstybėse”. Neseniai išleistuose religijotyros žinynuose teigiama, jog per pastaruosius du dešimtmečius vahabizmo ideologija ėmė vis labiau skverbtis į buvusias Tarybų sąjungos respublikas, o didžiausio pripažinimo susilaukė Šiaurės Kaukaze.

Islamas remiasi penkiomis pagrindinėmis kiekvieno musulmono pareigomis, kurios turi atspindėti jo tikėjimą. Šios pareigos yra: tikėjimo išpažinimas, malda, pasninkas, .išmaldos dalinimas ir hadžas. Tai yra penki musulmono garbinimo veiksmai. Musulmonui garbinimo veiksmai turi dvi puses: (a) mylėk Alachą labiau už visus ir viską, labiau netgi už savo gyvenimą. Tai ženklina pasirengimą visko atsisakyti dėl Alacho meilės. (b) Paklusnumas Alachui ir jo pranašui dėl jų meilės. Jeigu siekiama paklusti Alachui dėl sėkmės pasaulyje arba norint išvengti nelaimių pasaulyje, tai nėra paklusnumas iš meilės, o iš ,,komercinių” paskatų.

Niekas neatsirado be autoriaus ir kūrėjo. Visata, žemė, gyvybė neatsirado pačios savaime – pirmoji viso ko priežastis yra kūrėjas, Alachas arba Dievas. Alachas sukūrė gyvenimą ir mirtį. Jis yra nepriklausomas nuo mirties, amžinojo gyvenimo arba amžinybės. Alachas sukūrė vyrus ir moteris, kad žmonės daugintųsi. Pats jis belytis. Viską ką jis sukūrė jis žino, todėl yra visažinis. Taip pat jis yra viską matantis, viską girdintis, geraširdiškiausias, gailestingiausias, atlaidžiausias ir pan.. Jo atributai arba vardai nėra abstrakcijos, bet yra svarbūs kiekvieno musulmono gyvenime. Musulmonai sako, kad Alachas turi devyniasdešimt devynis vardus. Dievas Islame suvokiamas kaip Islamo pagrindo davėjas.

Islamas – arabiškas žodis po Muhamedo įgavęs religinę reikšmę, kuria ženklinama Korano ir Muhamedo religija. Gramatiškai islamas – tai vadinama ketvirtoji taisyklingo negalininkinio kamieno salima veiksmažodinė forma, reiškianti „būti saugiam” , „būti apsaugotam” ir pan. Kitomis formomis jis gali reikšti „apsaugoti”, „išlaisvinti”, „taikinti”, „tapti taika”, „pasiduoti” ir pan. Todėl islamas reiškia „visiškas atsidavimas Dievo valiai”, o jo išpažinėjai vadinami musulmonais, pagal žodį muslimun (sing. muslim), reiškiantį „tas, kuris atsidavė” arba „tikintysis”. Atmetantys „Dieviškąjį skelbimą” vadinami kafirs, mushriks(tai yra tais, kurie įvairius dievus sieja su Dievybe) arba pagonimis. Tapti musulmonu istoriškai reiškė tapti Muhamedo ir jo tikybos pasekėju ir matomai pradžioje neturėjo to moralinio ir teologinio krūvio, kuris taikomas jam šiandien.

Pranašas Mohammad pasakė: “Iš tiesų, Prisikėlimo Dieną mano pasekėjai bus pavadinti ‘al-Ghurrul Muhajjalun’ priklausomai nuo to, kiek jų kūnai spindės švara; dėl to tie, kurie gali ir sugeba praustis, tegul prausiasi”. (Al-Bukhari). Prieš pradėdami melstis, musulmonai turi pasiruošti maldai, t.y nusiprausti. Šis procesas yra vadinamas WUDU. Wudu yra būtina atlikti prieš kiekvieną maldą. Šv.Korane yra pasakyta: “O Jūs, kurie tikite, prieš pradėdami melstis, nusiprauskite savo veidus ir nusiplaukite rankas iki alkūnių; perbraukite rankomis per plaukus ir nusiplaukite kojas iki kulkšnų” (5:6).