Dviaukščiai, pailgi stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu, dominuoja aplinkoje turiu ir puošniomis formomis. Abiejų aukštų patalpos sudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir su koridoriumi. Platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį aukštą. Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypač orginalios kompozicijos. Kitaip negu daugelį Lietuvos dvaro rūmų, K. Podčašinskis būdinga ampyrui maniera keturių dorėninų kolonų portiką iškėlė į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade į parko pusę portiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais iš šonų. Fasadų plokštumas...
Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu reiškėsi ir kraštutinio racionalizmo šalininkai. Žinomiausias šios krypties atstovas Z. Pusje jau retai naudojo orderį. Jo pastatų fasaduose vyrauja lygios plokštumos, paįvairintos vienu kitu klasikiniu elementu (karnizu, trauka). Panašių formų yra kai kuriuose sakraliniuse pastatuose (Aušros vartų koplyčia prie Vilniaus Medininkų vartų, 1829 metai). Šios krypties architektūra, nors ir išlaikė klasicizmo principus, simetriškumą, bet prarado darnias proporcijas ir klasikinių formų harmoniją. Tai jau klasicizmo nykimo pradžia....
XIX amžiaus ketvirtajame – šeštajame dešimtmetyje šalia klasicizmo reiškėsi ir romantizmas. Jis neišstūmė klasicistinių bruožų, bet persipynė su jais ir egzistavo lygegrečiai tuo pačiu laiku. Romatizmo architektūros kūrėjai daugiausia buvo profesoriaus K. Podčašinskio auklėtiniai, įsijungę į kūrybinę veiklą jau po universiteto uždarymo....
Lietuvos klasicizmo architektūra buvo kuriama pagal tą pačią visos Europos idėjinę programą. Tačiau išsiskiria ir saviti regioniniai lietuviškojo klasicizmo bruožai. Aiškių meninių skirtumų pastebima net tarp Lietuvos ir Lenkijos architektūros. Lenkijos (ypač Varšuvos) klasicizmo kūriniams būdingas formų sudėtingumas, pabrėžtas dekoratyvumas, statyti ištaigingi, puošnūs reprezentaciniai karaliaus, magnatų rūmai ir ansambliai....
Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas - įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą,...
“Olimpija”- tai ne kilminga deivė, ne aristokratė, o paprasta Paryžiaus gatvių dukra, pozuotoja Viktorina Meran. Be to, ši mažutė Olimpija visiškai nesidrovėjo savo paprastumo ir nuogumo. Priešingai, jos tiesus ir giliai persmelkiantis žvilgsnis vertė gėdytis visus tuos, kurie ją akiplėšiškai apžiūrinėjo parodos salėje, o taip pat ir gyvenime. Jos trapaus ir gražaus kūno pora tarytum atsiribojo nuo aplinkos, nuo viso to, kas vertė paklusniai vaidinti nedėkingą vaidmenį. “Olimpija”- tai viešas žmogaus apsivalymas ir išsilaisvinimas. Vėliau prie šio siužeto grįžo Sezanas, beatodairiškai drąsiai nutapęs...
Savo naujuosius principus jaunųjų tapytojų grupė taikė ne tik peizažui, bet ir bet kuriai iš gyvenimo paimtai scenai. Tokia tapyba buvo susidomėjęs Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir; 1841-1919). Jis 1876 m. Nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo šokius po atviru dangumi Paryžiuje. Čia jis stengėsi perteikti įvairius juokingus žmonių tipus, pagauti laisvo, nerūpestingo gyvenimo nuotaiką. Jam įdomos linksmos minios elgesys, keri jį ir šventiškas grožis. Tačiau labiausiai jis nori perteikti linksmą spalvų margumyną ir patyrinėti saulės atošvaisčių žaismą ant sukūriojančios minios. Net sugretintas su...
Impresionizmo tradicijas kurį laiką tęsė vadinamasis neoimpresionizmas (priešdėlis neo reiškia naujas), XIX a. pabaigos tapybos kryptis. Jos pradininkas ir pagrindinis atstovas Žoržas Sera (1859 - 1891). Naudodamiesi naujausiais mokslo laimėjimais, neoimpresionistai studijavo, kaip žmogaus akis priima šviesą ir, priklausomai nuo to, kūrė savitą tapybos techniką. Drobę jie tapė grynomis spalvomis, dažus išdėstydami paveikslo paviršiuje vienodo dydžio taškeliais. Rinkdamasis spalvas dailininkas irgi nebuvo visiškai laisvas. Pavyzdžiui, šešėliai savo spalvomis turėjo papildyti figūrų spalvas (viena kitą papildančios spalvų poros buvo raudona - žalia, mėlyna...
Žurnalas yra rusiško žurnalo Problemy peredachi informatsii vertimas. Spausdinami straipsniai apie statistinės informacijos teoriją, kodavimo teoriją ir technikas, triukšmo kanalus, klaidų aptikimą ir analizę, signalo aptikimą ir analizę, komunikacijos tinklų analizę ir bioniką. Žurnalo elektroninis archyvas nuo 2000 m. Nemokamai galima susipažinti su žurnalų turiniais ir straipsnių referatais....
Žurnale pateikiami straipsniai taikomosios matematikos, statistikos, matematinės biologijos (mathematical biology), dinaminių sistemų, algoritmų, matematinių eksperimentų, kompiuterių mokslų tematika. Šis žurnalas naudingas matematikams, kompiuterių specialistams, fizikams, statistikos darbuotojams, biologams. Nemokamai galima susipažinti nuo 1993 m. su žurnalų turiniais ir straipsnių referatais....
