|

Asmens duomenų apsauga: kodėl valstybė negali garantuoti žmogaus teisės į privatumą?

Gerbiamasis posėdžio Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, pradėsiu savo trumpą pranešimą duomenų apsaugos ištakų prisiminimu, vėliau paminėsiu problemas ir jų sprendimo gaires. Pasaulyje daugiau kaip prieš 30 metų, kai buvo pradėti kurti pirmieji duomenų bankai, buvo pripažinta, kad modernios technologijos sudaro grėsmę žmogaus teisei į privatumą, nes atsirado galimybė surinkti ir sukaupti didžiulį informacijos kiekį, lengvai apdoroti ir greit paskleisti, sujungti ir panaudoti kitais tikslais, nei jie buvo surinkti. Tapo būtina saugoti duomenis ne tik dėl galimo jų neteisėto naudojimo, bet ir dėl jų patikimumo, nes pripažinta, kad neatsargus informacijos technologijų panaudojimas gali juos sugadinti ar iškreipti. Duomenų apsauga traktuojama kaip žmogaus teisė į privatumą informaciniu aspektu. Lietuvoje duomenų apsaugos veikla yra nauja, lyginant su kitomis valstybėmis, bet per šešerius metus ji jau pasiekė tokį lygį, kuris verčia nerimauti ne tik kiekvieną žmogų, kurio teisę gina įstatymas, bet ir valdžios institucijas, ir ne tik jas, bet ir kiekvieną duomenų valdytoją – bet kurią įmonę, įstaigą ar organizaciją. Šiandien svarstome klausimą, ar valstybė garantuoja žmogaus teisę į privatumą, kai tvarkomi asmens duomenys? Neabejodama turėčiau atsakyti TAIP, nes iš esmės turime sukūrę tokius teisinius pagrindus, kokių reikalauja EB teisė.

| | |

Truputis paukščių migracijos tyrimo istorijos

Jeigu neskaitytume kai kurių aprašomojo pobūdžio darbų, kuriuose iš dalies paminėtos paukščių migracijos, tai pirmą kartą mokslininkai paukščių perskridimas apibūdintas ir paaiškintas Aristotelio “Gyvūnų istorijos” aštuntoje knygoje (IV a. pr. m. e.). Dabartinius mokslininkus stebina Aristotelio žinios apie paukščių migraciją. Jo nuomone paukščių kelionės tai pasitraukimas į šiltesnius kraštus, atėjus atšiauriai žiemai. Taiklios Aristotelio pastabos apie paukščių riebalų kaupimą prieš rudeninį perskridimą. Taip pat jis žinojo, kad įvairios paukščių rūšys skrenda įvairiu laiku bei daugelį kitų momentų. Aristotelis tiek daug žinojo apie sezoninį paukščių perskridimą, kad jo mokslo pasekėjas Romos filosofas Plinijus, gyvenęs po 400 metų tik pakartojo skelbtas tiesas. Dar daug amžių įvairūs mąstytojai, grįždami prie sezoninių paukščių migracijų, kartojo tikslias ir klaidingas Aristotelio mintis. Šis genialus mąstytojas klydo manydamas, kad daugeliui paukščių rūšių būdingas žiemos įmigis. Taip jis aiškino periodinį kregždžių, gandrų, vieversių, strazdų, varnėnų, karvelių ir pelėdų pasitraukimą rudenį ir staigų pasirodymą pavasarį.

| | |

Migravimo priežastys

Kodėl rudenį paukščiai išskrenda į šiltuosius pietus, o pavasarį ten nepasilieka, vėl grįžta į perėjimo vietas šiaurėje? Šie klausimai seniai domina tiek paukščių tyrinėtojus, tiek kitus besidominčius gamta žmones. Migravimo priežastis pamėginkime įsivaizduoti mūsų respublikos pavyzdžiu. Pradėjusiems skraidyti jaunikliams reikia daugiau maisto, be to, paukščių padaugėja. Suaugusiems paukščiams reikia atstatyti energiją, išeikvotą perint ir šeriantis. Tuo tarpu orui vėstant, daugelio paukščių rūšių maisto šaltiniai senka, mažėja vabzdžių, be to, paukščiai daugiau eikvoja energijos. Atsiradus sniegui ir ledui, maisto būna labai sunku susirasti. Dar sutrumpėja šviesusis paros laikas, kuriuo paukščiai ieškosi maisto. Badaujantys paukščiai nusilpsta ir greitai žūva.

| | |

Migravimo svarba paukščiams

Trumpą vasarą šiaurėje būna daug ir lengvai surandamo maisto. Ten ypač palankios sąlygos paukščiams veistis. Paukščių migravimas atsirado neatsitiktinai, jis buvo ir yra naudingas rūšiai. Dabar stebimos kelionės formavosi šimtmečius, veikiant natūraliajai atrankai. Tačiau kyla klausimas, kodėl ne visi paukščiai migruoja? Taip yra dėl to, kad, adaptuodamiesi prie aplinkos ir evoliucionuodami dėl jos poveikio, paukščiai skirtingai specializavosi. Juk vieni sparnuočiai – tolimieji migrantai, kiti skrenda žiemoti tik už kelių šimtų kilometrų.

| | |

Ar visi paukščiai migruoja?

Dauguma šiaurės ir vidutinių platumų paukščių šiaurės pusrutulyje migruoja, taip išvengdami nepalankių sezonų sąlygų. Paprastai tai lemia vidutinė žiemos temperatūra, todėl arčiau vandenynų ar į pietus toliau esančiuose kraštuose paukščiai yra sėslesni. Pavyzdžiui, daugelis Anglijos paukščių yra sėslūs, tuo tarpu daugiau į pietus, Europoje,- migruojantys. Didelė dalis subtropikuose gyvenančių paukščių taip pat keliauja, tuo tarpu tropikuose tokių paukščių yra labai nedaug. Amerikos kontinente, Kanadoje, migruoja beveik visos paukščių rūšys. Mažiau migrantų yra JAV, dar mažiau – Meksikoje. Amazonės baseine visos paukščių rūšys sėslios, nedaug keičia vietą tik ieškodamos maisto. Labai nevienodai migruojantys paukščiai pasiskirsto biotopuose. Vasarą paukščiai randa puikias mitybos sąlygas laukuose, pelkėse, vandens baseinuose, tuo tarpu žiemą čia jiems visai nebūna maisto, kadangi vanduo užšąla, laukai pasidengia storu sniego sluoksniu.

| | |

Ar migravimas paveldimas?

Sukryžmimtų tos pačios rūšies individų, kurių skirtingas migravimo laipsnis, palikuoniai paveldėja migravimo savybes. Sukyžminus migrantą su migrantu, gaunama daugiau palikuonių migrantų negu tuomet, kai sukryžminami sėslūs ir migrantai. Vadinasi, migravimas turi genetinį pagrindą. Tačiau praktiškai daugiau priklauso nuo aplinkos sąlygų. Tai patvirtina ir tokie akivaizdūs faktai, kaip tos pačios rūšies populiacijų nevienodas migravimo laipsnis: einant iš šiaurės į pietus, tos pačios rūšies individų būna ir migruojančių, ir klajojančių ir sėslių. Tai patvirtina ir klasikinis eksperimentas su varnėnu: šis paukštis iš Anglijos, kur gyvena sėsliai buvo pervežtas į šiaurės Ameriką, kur tapo migrantu. Išperėti Suomijoje sėslių Anglijoje ančių palikuonys migravo iš Suomijos taip pat kaip ir vietos paukščiai.

| |

Oro sudėtis

Grynas, švarus oras – tai dujų ir įvairiausių dalelyčių mišinys. Žemės atmosferoje daugiausia yra azoto dujų – 78%. Be azoto ore yra deguonies (21%), Anglies dioksido (0.04%), argono ir kitų cheminių elementų. Tarp dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą, nuspalvina dangų ir debesis, yra mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas ir žemutiniai debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis). Iš jūrų į orą patenka druskos kristalėlių, o iš sausumos – dulkių, kuriose rasime smiltelių, augalų žiedadulkių ir sporų bei daugybę kitokių medžiagų. Šios dujos ir jų priemaišos augalams ir gyvūnams dažniausiai nekenksmingos; žmogus irgi prie jų prisitaiko. Tačiau ore atsiranda ir kenksmingų bet kokiai gyvybei priemaišų – tai oro tarša, daugiausia atsiradusi žmogaus dėka (oro tarša gali atsirasti ir ugnikalnių išsiveržimo metu ar kt.).

| |

Oro tarša

Orą daugiausia teršia žmogus. Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore kur kas daugiau retesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba visai nėra. Kai priemaišų daug, atmosfera darosi drumsta, patamsėja, blogiau permatoma. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus sveikatai kenkia užteršta aplinka; yra ir netiesioginė žala – mažėja augalų derlingumas, genda įvairūs daiktai. Svarbiausias oro teršimo šaltinis – iškastinio kuro degimas. Akmens anglys, kūrenamos namų židiniuose, pramonės įmonių ir garvežių pakurose, gulė suodžių sluoksniu ant Europos ir Šiaurės Amerikos miestų XVIII a., XIX a., ir XX a. Pradžioje, o dabar miestų orą daugiausia teršia naftos produktų, ypač benzino ir dyzelinio kuro, dūmai.

| |

Smogas

Su rūku susimaišę dūmai sudaro pavojingąjį smogą. Labai tirštas smogas kartais būdavo Londone; dėl to jis buvo net vadinamas Londono rūku. Panašus smogas būdavo Diuseldorfe ir Berlyne. Šių trijų miestų problemą buvo imtasi spręsti. Bet pastaruoju metu smogas ėmė susidaryti daugelyje kitų miestų: Meksike, Los Andžele, Bankoke, Kaire. Klimatas kinta ir tada, kai kertami medžiai medienai arba plečiami žemdirbystės ir statybos plotai. Medžiai sugeria anglies dioksidą, kurį iškvepia žmonės ir gyvūnai, ir gamina deguonį, kurį žmonės ir gyvūnai įkvepia. Naikinant miškus, sutrinka deguonies ir anglies dioksido pusiausvyra atmosferoje. Be to, kertant medžius, keičiasi ir tų vietų albedas.

| |

Automobilių transportas

Prognozuojama, kad dabar naudojamas kuras dar ilgai vyraus, todėl atmosferos tarša didės. Ją galima mažinti ribojant benzino naudojimą, kuris, palyginti su dyzeliniu kuru, yra toksiškesnis. Kol kas svarbiausia griežtai laikytis nustatytų kenksmingų medžiagų išmetimo į atmosferą normų, mažinti išmetamų dujų koncentraciją, gerinti transporto srautų judėjimą nustatant didžiausią leistiną miesto gatvių apkrovą, sodinti želdinius – ekranus. Gana sudėtinga mažinti j aplinką išskiriamų azoto oksidų koncentraciją, nes jie nėra kuro komponentai. Šie teršalai susidaro iš įsiurbiamo į variklio cilindrus atmosferoje esančio azoto, kuris aukštoje temperatūroje, esant dideliam slėgiui, virsta oksidu. Todėl reikia gaminti specialius dujų degimo įrenginius ir dujų neutralizarorius. Šiuo metu eksploatuojama daug pasenusių automobilių, kurie į atmosferą išmeta 1,6-2 kartus daugiau nuodingų medžiagų negu numatyta standartuose.