Asmens duomenų apsauga: kodėl valstybė negali garantuoti žmogaus teisės į privatumą?
Gerbiamasis posėdžio Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, pradėsiu savo trumpą pranešimą duomenų apsaugos ištakų prisiminimu, vėliau paminėsiu problemas ir jų sprendimo gaires. Pasaulyje daugiau kaip prieš 30 metų, kai buvo pradėti kurti pirmieji duomenų bankai, buvo pripažinta, kad modernios technologijos sudaro grėsmę žmogaus teisei į privatumą, nes atsirado galimybė surinkti ir sukaupti didžiulį informacijos kiekį, lengvai apdoroti ir greit paskleisti, sujungti ir panaudoti kitais tikslais, nei jie buvo surinkti. Tapo būtina saugoti duomenis ne tik dėl galimo jų neteisėto naudojimo, bet ir dėl jų patikimumo, nes pripažinta, kad neatsargus informacijos technologijų panaudojimas gali juos sugadinti ar iškreipti. Duomenų apsauga traktuojama kaip žmogaus teisė į privatumą informaciniu aspektu. Lietuvoje duomenų apsaugos veikla yra nauja, lyginant su kitomis valstybėmis, bet per šešerius metus ji jau pasiekė tokį lygį, kuris verčia nerimauti ne tik kiekvieną žmogų, kurio teisę gina įstatymas, bet ir valdžios institucijas, ir ne tik jas, bet ir kiekvieną duomenų valdytoją – bet kurią įmonę, įstaigą ar organizaciją. Šiandien svarstome klausimą, ar valstybė garantuoja žmogaus teisę į privatumą, kai tvarkomi asmens duomenys? Neabejodama turėčiau atsakyti TAIP, nes iš esmės turime sukūrę tokius teisinius pagrindus, kokių reikalauja EB teisė.