Month: sausio 2003

Studijuojant Bibliją atrandama tam tikra tikėjimo tiesų sistema; gaila, bet dėl nepakankamo dėmesio Biblijai žmonių religiniame mąstyme egzistuoja taip pat tam tikra klaidų sistema. Bet kokia kaina siekdamas sušvelninti mirties neišvengiamumą, žmogus pradėjo tikėti turįs “nemirtingą sielą”. Pripažinus žmoguje egzistuojant tokį nemirtingą elementą, reikia taip pat pripažinti, kad jis turi kažkur eiti po mirties. Dėl šito pradėta galvoti, jog teisiųjų ir nusidėjėlių likimai po mirties turi kažkaip išsiskirti. Stengiantis visą tai suderinti, prieita išvados, jog egzistuoja vieta, vadinama Dangumi, į kurią patenka “geros nemirtingos sielos”, ir taip pat yra kita vieta, vadinama pragaru, į kurią patenka “blogos nemirtingos sielos”. Jau esame parodę, kad pagal Biblijos mokymą “nemirtinga siela” negali egzistuoti. Dabar panagrinėsime kitas klaidingas idėjas, būdingas visuotinai pripažintiems aiškinimams.

Biblija pabrėžia, kad teisieji bus apdovanoti tik po prisikėlimo, sugrįžus Kristui. Atsakingų mirusiųjų (žr. 4.8 poskyrį) prikėlimas bus pirmasis dalykas, kurį padarys Kristus; po šito seks teismas. Jei “siela” po mirties tuoj pat patektų į dangų, tada nereikėtų prisikėlimo. Paulius pasakė, kad jeigu mirusieji nebus prikelti, tada visos pastangos paklusti Dievui yra beprasmės (1 Kor 15:32). Jis tikrai nebūtų taip aiškinęs, jei tikėtų, jog jis dar bus apdovanotas paimant jo “sielą” į dangų tuoj po mirties. Taigi galime numanyti, kad jis tikėjo kūno prisikėlimą esant vienintele apdovanojimo forma. Kristus drąsino mus aiškindamas, jog žmogui, kuris dabar gyvena dorai, “bus atlyginta teisiųjų prisikėlime” (Lk 14:14).

Iš to, ką jau esame išnagrinėję iki šiol, pilnai galima numanyti, jog po Viešpaties sugrįžimo ir prisikėlimo tie, kas buvo pašaukti pažinti Evangeliją, bus surinkti kartu į tam tikrą vietą tuo laiku, kuomet jie susitiks su Kristumi. Jis pareikalaus iš visų ataskaitos bei įvertins, ar jie verti gauti apdovanojimą ir įžengti į Karalystę. Tiktai tuomet teisieji bus apdovanoti. Visa tai apjungiama palyginime apie avis ir ožius: “Kai ateis Žmogaus Sunūs savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste (Dovydo soste Jeruzalėje, Lk 1:32,33). Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės (t.y. žmonės iš visų tautų, plg. Mt 28:19), ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: “Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!” (Mt 25:31-34).

“Palaiminti romieji: jie paveldės žemę” (Mt 5:5) – nesakoma “…jų sielos pateks į dangų”. Čia daroma užuomina į 37 psalmę, kuri visa pabrėžia, kad galutinį apdovanojimą teisieji gaus žemėje. Lygiai toje pat vietoje, kur nusidėjėliai mėgavosi savo laikinu pranašumu, teisiesiems bus atlyginta amžinuoju gyvenimu, ir jie valdys tą pačią žemę, kurioje kažkada viešpatavo nusidėjėliai (Ps 37:34,35). “Bet romieji paveldės žemę… Nes tie, kuriuos jis laimins, paveldės žemę… Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje per amžius” (Ps 37:11,22,29). Gyvenimas žemėje per amžius reiškia, kad amžinasis gyvenimas danguje yra neįmanomas.

Jei žmogus iš prigimties turi “nemirtingą sielą”, tada jis priverstas kažkur praleisti amžinybę – arba apdovanojimo, arba bausmės vietoje. Tai reikštų, jog kiekvienas yra atsakingas prieš Dievą. Bet priešingai, esame parodę, kad pagal prigimtį žmogus yra kaip gyvūnai, jam nėra būdingas nemirtingumas. Tačiau kai kuriems žmonėms yra pasiūlytas amžinasis gyvenimas Dievo Karalystėje. Turėtų būti akivaizdu, kad ne kiekvienas, kuris kada nors gyveno, bus prikeltas; kaip ir gyvūnai, žmogės gyvena, miršta ir suyra į dulkes. Bet kadangi bus teismas, po kurio vieni bus pasmerkti, o kiti apdovanoti amžinuoju gyvenimu, mes turime daryti išvadą, jog tam tikra žmonių grupė prisikels, kad galėtų gauti pasmerkimą arba apdovanojimą.

Žodžiu “pragaras” verčiamas hebrajiškas žodis “šeol”, kurio tiesioginė prasmė yra “uždengta vieta”. Žodis “pragaras” neatspindi šios reikšmės, taigi vertimas nėra pilnas. Pagal Biblija ši “uždengta vieta” ar “pragaras” – tai kapas, arba mirusiųjų buveinė. Daugelyje vietų hebrajiškas žodis “šeol” taip ir verčiamas. Ir tikrai, daugelyje Biblijos vertimų beveik nevartojamas žodis “pragaras”, bet verčiama tiksliau, naudojant tokius žodžius kaip “mirusiųjų buveinė”, “kapas”. Kai kuriuose vertimuose (pvz. A. Rubšio) žodis “šeol” iš viso neverčiamas, tik pateikiamas su lietuviška galūne (“šeolas”). Štai tik keletas pavyzdžių, kuriuose šis žodis “šeol” verčiamas žodžiais “mirusiųjų buveinė”. Juos išnagrinėjus neturėtų likti vietos plačiai paplitusiam įsivaizdavimui, pagal kurį pragaras – tai vieta, kur nusidėjėliai kankinami ugnimi.

Romos katalikų bažnyčia moko, kad Dievo žmonių sielos po mirties gali patekti į vietą, pavadinta “skaistykla”, kuri yra pusiaukelėje tarp “dangaus” ir “pragaro”. Jie moko, jog tai yra apsivalymo vieta, kurioje sielos kažkiek laiko kenčia, kol pasidaro tinkamos gauti išgelbėjimą danguje. Manoma, kad to asmens ir jo artimųjų maldos, žvakių deginimas ir piniginės aukos bažnyčiai sutrumpina laiką, kurį siela turės kentėti “skaistykloje”. Didžiulis tokių aiškinimų klaidingumas turėtų paaiškėti iš žemiau pateikiamų dalykų: – Biblija nieko nekalba apie tokios vietos egzistavimą. – Jau esame išsiaiškinę, kad siela reiškia visą mūsų kūną, o ne kažkokią mumyse esančią nemirtingą dalį, ir kad “pragaru” vadinamas kapas, o ne bausmės vieta.

Po mirties dvasia sugrįžta pas Dievą, ir visa sąmonės veikla nutrūksta. Todėl bet koks bandymas susisiekti su mirusiais parodo, jog labai neteisingai suprantamas akivaizdus Biblijos mokymas apie tuos dalykus (žr. Iz 8:19,20). Biblija visiškai aiškiai teigia, kad po mirties žmonės jokiu pavidalu nesugrįžta į savo namą ar miestą, kuriame gyveno; negali taip būti, kad po kokio nors asmens mirties tose vietose rodytųsi jo “dvasia” ar “vaiduoklis”. Sunku tą išreikšti suprantamiau nei tas padaryta Job 20:7-9: “(Žmogus) bus pražudytas kaip mėšlynas, ir kurie buvo jį matę, sakys: Kur jis? Jis… nebus atrastas… Akis, kuri buvo jį mačiusi, nebematys (jo) ir jo vieta (namas / miestas) nebežiūrės daugiau į jį”. Panašiai sakoma ir Job 7:9-10: “Kas nusileidžia į mirusiųjų buveinę… nebegrįžta daugiau į savo namus, ir jo vieta nebepažįsta daugiau jo paties.” Nuolankiai pripažinę šitą, mes atmesime visokius aiškinimus, esą galima pamatyti, kaip mirusiųjų “šmėklos” lankosi namuose, kuriuose jie anksčiau gyveno. Šitokie regėjimai – tai geriausiu atveju vaizduotės žaismas.

Tačiau reikėtų priminti, kad mūsų laiko supratimas yra labai žmogiškas; Dievas neturi tokių ribotumų. Galima nueiti per daug toli bandant nustatyti seką įvykių, kurie vyks Kristaus atėjimo metu. Prisikėlimas ir mūsų pasiketimas į nemirtingumą teismo metu įvyks “ūmai, akimirka” (1 Kor 15:52). Reikalui esant Kristaus sugrįžimo metu laikas tekės kitaip, bent jau tiems žmonėms, kurie bus teisiami. Bendras biblijinis principas yra toks, kad kiekvienas atsakingas žmogus turės prieš teismą atsiskaityti už savo gyvenimą ir vienaip ar kitaip pasikalbėti su teisėju, Viešpačiu Jėzumi (Mt 25:44; Koh 3:17; 12:14; Lk 12:2,3; 19:23; Ez 18:21,22; 1 Tim 5:24,25; Rom 14:11,12). Turint omenyje, kad bus didelė daugybė atsakingųjų, galima padaryti išvadą, jog laikas bus sustabdytas ar stipriai sutankintas, kad visi mes galėtume būti teisiami greitai, ir vis dėlto individualiai. Kadangi to proceso metu laikas bus sutankintas, kad prisikėlimas ir teismas įvyktų “ūmai, akimirka”, tai galima suprasti, kodėl apie prisikėlimą kartais kalbama kaip apie metą, kuomet teisiesiems bus suteiktas amžinasis gyvenimas.

“Evangelinėse” bažnyčiose yra plačiai paplitęs tikėjimas, kad teisieji bus “pagriebti” į dangų Kristui sugrįžus. Šis tikėjimas dažnai siejamas su idėja, kad po to žemė bus sunaikinta. Papildyme 9 mes išsiaiškinome, jog tai neįmanoma. Taip pat 4.7 poskyryje esame išsiaiškinę, kad atpildo vieta yra žemė, o ne dangus. Šie klaidingi tikėjimai remiasi neteisingu 1 Tes 4:16,17 išaiškinimu: “O pats Viešpats… nužengs iš dangaus. Tuomet pirmieji prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu”.