“Tai tik laiko klausimas iki mūsų meditacija suteiks pastovią palaimos būseną, palyginamą tik su mylėjimusi su geriausiu partneriu. Jokios išorinės priemonės negali suteikti džiaugsmo, kuris nebūtų mums jau būdingas. Laimės ieškojimas siekiant kažką turėti arba vaikymasis ypatingų pojūčių – tai lyg bandymas pajudinti kažką iš labai toli su klibančia kartimi. Tai labai netikslu ir dažniausiai neduoda norimų rezultatų.”
Karma reiškia priežastį ir pasekmę, ne likimą. Jeigu suprantame, kad mes esame atsakingi už mūsų pačių gyvenimą, tada galime sąmoningai kaupti gerus, į laimę vedančius įspūdžius taip išvengdami galimo kentėjimo priežasčių. Teigiamas proto būsenas galime efektingai sustiprinti Deimantinio Kelio metodais, o blogus įspūdžius transformuoti į išmintį anksčiau negu jie suspės pasireikšti.
Meditacija budizme reiškia “be pastangų būti tame, kas vyksta”. Šią būseną galime pasiekti nuramindami ir “pažabodami” protą, o tada pasirodo užuojauta ir išmintis, arba dirbdami su energetiniais kanalais mūsų kūne ir medituodami į Budų formas iš šviesos. Visų naudingiausia, jei kam tai pavyksta, yra susitapatinti su savo Budos prigimtimi ir visuomet jaustis kaip Tyrame Krašte – šių abiejų dalykų ir moko Deimantinis Kelias.
Pasiekiant išsilaisvinimą atrandame, kad kūnas, mintys ir jausmai nuolatos keičiasi, todėl “ego” ar “aš” nėra kur būti. Nustojame jaustis taikiniu ir nebeišgyvename kentėjimo asmeniškai. Tampame nepažeidžiami ir laisvi, kada galvojame “kančia egzistuoja” vietoj to, kad galvotume “aš kenčiu”. Prašvitimas yra antrasis ir galutinis žingsnis. Čia kiekvieną išgyvenimą persmelkia aiški proto šviesa.
Savo mokymus Buda perdavė trims skirtingoms žmonių grupėms. Norintys išvengti kentėjimo gaudavo informaciją apie priežastį ir pasekmę. Kurie norėjo dirbti kitų labui, klausėsi mokymų apie užuojautą ir išmintį. Žmonėms pasitikintiems savo budos prigimtimi, Buda pasirodydavo energijos ir šviesos formomis bei dalinosi savo prašvitusiu požiūriu į proto prigimtį /Mahamudra/.
Karma Kagyu yra viena pagrindinių budistinių mokyklų Tibete. Tai betarpiško žodinio perdavimo linija, ypatingai vertinanti meditaciją, ir per bendravimą su kvalifikuotu mokytoju galinti suteikti tiesioginį proto prigimties išgyvenimą. Savo artimiausius mokinius istorinis Buda Šakjamunis mokė Karma Kagyu metodų. Šie metodai buvo išlaikyti ir perduoti indų mahasidhų Padmasambhavos, Tilopos, Naropos ir Maitripos bei garsių Tibeto jogų Marpos ir Milarepos.
Karmapos, prieš daug amžių pasiekę pilną prašvitimą, yra unikalūs tarp didžių Tibeto lamų. Savo praeities inkarnacijoje Karmapa buvo šalia istorinio Budos, kaip didysis bodisatva Čenrezigas arba “Mylinčios Akys”. Sanskrite jo vardas yra Avalokitesvara. Daug gyvenimų Karmapa gyveno kaip jogas Indijoje. Nuo 1110 metų iki šių dienų jis sėkmingai sąmoningai atgimsta kaip Karmapa arba “Juodosios Karūnos Lama”. Jis buvo pirmasis atpažintas atgimęs Tibeto lama. 1959 metais, kiniečiams griaunant Tibetą, 16-ajam Karmapai Rangdžiung Rigpe Dordže pavyko palikti šalį su savo mokiniais ir vertingiausiomis linijos relikvijomis, taip apsaugant Karma Kagyu linijos perdavimą.
Pirmaisiais 16-ojo Gyalwos Karmapos mokiniais vakariečiais buvo lama Ole Nydahlas ir jo žmona Hannah. Lama Ole Nydahlas moko Deimantinio Kelio budizmo kelio bei tikslo. Jo spontaniškumas ir gaivumas leidžia pajusti ką galima pasiekti ilsintis savo paties prote.
Nors vakaruose yra daug įvairių budistinių linijų centrų, šis tinklapis priklauso 230-čiai pasauliečių Karma Kagyu budistinių centrų, kuriuos įkūrė Lama Ole Nydahlas paprašytas 16-ojo Gyalwos Karmapos. Centrams vadovauja Nju Delyje, Indijoje, gyvenantis 17-asis Karmapa Thaje Dordže. Tai demokratiškos grupės, veikiančios nemokamo ir savanoriško darbo, įkvėpimo ir draugystės dėka. Nariai dalinasi pareigomis, t.y veda meditacijas, atsako į klausimus, moko budizmo kitų. Iki šiol Lama Ole jau yra išmokęs apie 30 savo mokinių, kurie keliauja ir moko daugelyje šalių.
“Jau geriau fabriką pastatytų, šimtą žmonių į darbą priimtų”, – sakė LŽ žurnalistei kavinės savininkė Violeta Gargasienė, paklausta apie netoliese restauruojamą Kražių vienuolyną. Violeta – katalikė, bet ir prekybininkė, savo kailiu patyrusi, kad per pastaruosius dvejus metus žmonių materialinis pajėgumas stipriai smuktelėjo. Jos griežti žodžiai – iš nevilties… Anot Violetos, Kražiai atgyja tik kartą per metus – atėjus švento Roko atlaidams. Dažniau švęsti žmonės neturi pinigų.
Kai kalbėjomės su Violeta jos tuščioje kavinėje, Kražių bažnyčioje buvo aukojamos šventos Mišios. Tai buvo gražus renginys, skirtas Kražių skerdynių metinėms. Dalyvavo net du vyskupai, tad į bažnyčią susirinko daug žmonių.
Violeta nesitikėjo, kad žmonės po Mišių užsuks kavinėn, neruošė jokios užkandos, tik porą muštinukų, sakė iškepsianti, jei kas netyčia užklys. Ar paskaidrės Violetos nuotaika, kai ji perskaitys štai šį LŽ interviu su Kražių klebonu Alionidu P.Budriumi?