Month: sausio 2002

Mūsų protas – kaip nuo sąmonės neatskirta atvira erdvė, jis neturi spalvos, kvapo, jis nėra daiktas. Proto rasti neįmanoma, t.y. neįmanoma į jį parodyti pirštu, todėl sakome, kad jis kaip atvira erdvė. Erdvė – tai galimybė, joje viskas gali vykti. Sakome, kad protas kaip aiški šviesa – viskas aišku, viską galime patirti. Mums reikia išbandyti, kad proto galimybės pasireiškia kaip stebėjimas, vystymas, žinojimas, kad jis nėra juoda skylė, nors proto surasti ir neįmanoma. Nėra jokios sielos, nes nėra nieko, kas egzistuotų atskirai nuo visumos. Prašvitimas visą laiką mumyse. Ta proto būsena niekada negimė ir niekada nemirs, taigi mes esame nemirtingi. Bet dėl nežinojimo protas projektuoja įvairius sapnus, pavyzdžiui, dabar sapnuojame, kad esame žmonėmis. Bet tai tik sapnas. Jeigu mes atpažįstame, kad tai sapnas, tada prisirišimas prie kūno ir prie mąstymo, kad esame žmonėmis, dingsta. Tada save ir kitus patiriame ne kaip žmones, bet kaip spinduliuojančią aiškią šviesą. Nesakau, kad tai šviečiančios lempos šviesa, bet kad ta šviesa yra kaip erdvė, vibruojanti, švytinti, kad tai yra proto sąmoningumas. Budizmas sako, kad tai ir yra džiaugsmo būsena, kurią reikia atpažinti.

Galime pažiūrėti, kuo budizmas nėra. Jis nėra filosofija, nors pakankamai logiškas. Filosofijos knygą galite perskaityti, ji gali jums patikti, galite sutikti su joje išdėstytais požiūriais, padėti ją į lentyną ir apie ją pamiršti. Kiti žmonės galėtų pasakyti, kad budizmas yra kaip psichologija. Bet psichologijos tikslas yra kitoks. Psichologijos tikslas yra padėti žmonėms geriau funkcionuoti visuomenėje. Budizmas dirba su žmonėmis, kurie jau yra normaliame lygyje, ir padeda jiems funkcionuoti aukštesniame. Kiti žmonės sako, kad budizmas yra religija. Bet jeigu pasižiūrėtume į patį žodį “religija”, apie budizmą sužinotume dar daugiau. Žodį “religija” galime padalinti į “re” ir “ligare”. “Re” reiškia grįžti, o “ligare” – susijungti į kažkokią bendruomenę. Tą mes pastebime tikėjimo religijose, kur stengiamasi sugrįžti į tam tikrą būseną, kurioje galima būtų susijungti su dievu. O budistas žiūri į situaciją taip: jeigu kartą iškritai iš kažkokios būsenos, tai gali iš jos iškristi ir vėl. Laikinas tikslas didelių pastangų nėra vertas.

Daugelis žmonių mano, kad žino, koks tas protas. Kartais norime suliesėti, bet tai mums pasirodo per sunku, kartais sunku nustoti gerti, nors ir labai to norime. Narkotikų atsisakyti taip pat nėra lengva, o kažkas nori nustoti bartis su savo draugais. Nors ir norime visa tai pasiekti ir tai sunku, galų gale suprantame, kad nežinome, kaip tas protas veikia. Pats faktas, kad nesame visiškai laimingi, nors ir labai to norėtume, parodo, kad nepažįstame savo proto. Jeigu negalime fabriko – savo proto – priversti gaminti tam tikras prekes, reiškia, kad to fabriko nevaldome. Jeigu gerai išanalizuotume visą situaciją, prieitume išvados, jog nežinome, kokie mes iš tikrųjų. Dėl tam tikrų priežasčių subjektyviai įsivaizduojame, kad žinome kas mes tokie esame. Save pažįstame betarpiškiau negu savo išorinį pasaulį. Puikiai jaučiame, kas dedasi mūsų viduje.

Tibete egzistavo daug nepriklausomų meditacijos mokyklų, ir tarp jų buvo labai ryškūs skirtumai. Seniausia mokykla buvo Ningma – šios mokyklos mokymus 750 metais į Tibetą atnešė Guru Rinpočė (Padmasambhava). Jis buvo labai ypatingas mokytojas, turėjo išskirtinę charizmą ir buvo visiškai prašvitęs – realizavęs budos būseną. Jis galėjo įkvėpti laukinius tibetiečius. Vėliau, po jo mirties, mokymai buvo sunaikinti, liko tik labai siauras, nedidelis perdavimas, įkvėpęs tam tikrą kontr-reformacijos laikotarpį Bonpo religijoje. Ši, iš vienos pusės, buvo labai artima šamanizmui, o iš kitos pusės, turėjo labai išvystytą filosofinę sistemą. Vėlesniais laikais Bonpo daug ką perėmė iš budizmo tradicijų, ir kai kas netgi galvoja, kad taip susikūrė penkta Tibeto budizmo mokykla.

Seni budistiniai tekstai sako, kad žmogus, kuris klauso kito žmogaus mokymų, yra kaip gyvatė, kuri šliaužia bambuko vamzdeliu. Turime būti labai atsargūs ir labai kritiški. Kritiškasis mūsų proto aspektas mums garantuoja, kad nebūsime apgauti. Kai kuriose šalyse jeigu žmogus sako “klausyk manęs” ar “tikėk manim”, tai kiti žmonės laikosi tam tikros distancijos, kadangi galvoja, kad gali būti apgauti. Žinoma, ne visi žmonės taip mano. Kartą buvo tokia akimirka, kai užmiršau savo vardą. Maniau, kad tai yra neįmanoma, kad tai rodoma tik filmuose, tačiau įsitikinau, kad tai įmanoma. Kartą prieš paskaitą Gdansko universitete žiūrėjau televizorių. Atsitiktinai žiūrėjome katalikišką programą, kurioje du katalikai žurnalistai, turintys tą patį požiūrį, įdomumo vardan pykosi tarpusavy. Vienas pasakė “jeigu dievas yra visagalis ir visa užjaučiantis, tai kodėl pasaulyje egzistuoja kentėjimas? Kadangi dievas labai geras ir gali viską padaryti, kodėl jis nespragteli pirštais ir kentėjimas neišnyksta?” Oponentas turėjo atsakyti į šį klausimą. Aš tiesiog apmiriau – buvo labai įdomu, ką jis atsakys. Ir pamiršau net savo vardą, kai išgirdau atsakymą. Viso to paaiškinimas buvo įvardintas kaip paslaptis. Taigi, jei kurį nors patenkina tokie paaiškinimai, manau, jis turėtų praktikuoti dualistinę religiją. Taip pat labai nustebau, kad klausėjas buvo patenkintas atsakymu. Turėjo praeiti šiek tiek laiko iki prisiminiau savo vardą.

Meditacijoms nereikalingas joks specialus pasiruošimas ar ypatingos sąlygos. Jos yra tiesioginio mūsų perdavimo linijos palaiminimo dalis ir yra kaip dovanos mums, vakariečiams. Meditacijas galite daryti ir vieni, tačiau geriau tai pavyksta grupėje. Kviečiame jus išbandyti šias meditacijas tiek patiems vieniems, tiek mūsų centruose.

Nors gyvos būtybės sąlygotame pasaulyje trokšta ilgalaikės laimės ir prasmingo gyvenimo, visos jos remiasi į nepastovius, laikinus dalykus. Niekas, išskyrus mūsų aiškią, viršlaikią ir beribę proto erdvę, negali mums būtų tikru prieglobsčiu. Kiekvienas, norintis pažinti savo proto prigimtį, turi sutikti kvalifikuotą mokytoją, į proto prigimties pažinimą vedančius mokymus bei draugus, kuriais galima būtų pasitikėti. Todėl priimame prieglobstį Budoje, pilnai išsivysčiusio proto būsenoje, jo mokymuose arba Dharmoje, ir praktikuojančiuose drauguose, kuriuos vadiname Sangha. Tam, kad naudoti unikalius Deimantinio Kelio budizmo metodus, vedančius į prašvitimą, reikalinga priimti prieglobstį Lamoje. Karma Kagyu linijoje juo visuomet yra Karmapa, pirmasis mokytojas-tulku Tibete. Jis suteikia pasitikėjimą, metodus ir galiausiai saugoja mus, kad galėtumėme greitai vystytis. Visi, kas nuo pradžios neturinčio laiko pasiekė išsilaisvinimą ar pilną prašvitimą, atsiverdavo tokiu būdu ir priimdavo prieglobstį.

Dabar prieš mus iš erdvės kondensuojasi auksinė skaidri 16-to Karmapos figūra kaip spinduliuojantis energijos ir šviesos laukas. Ant jo galvos Juoda Karūna, kurios forma gali pažadinti giliausią proto sąmoningumą. Karmapos veidas auksaspalvis, malonus. Jis mato mus, pažįsta, linki visko, kas geriausia. Rankose, sukryžiuotose ties krūtine, Karmapa laiko dordže ir varpelį, parodančius, kad išmintis ir užuojauta neatskiriamos. Jis sėdi meditacinėje pozoje ir yra apsuptas šviesos. Karmapa – visų Budų aktyvumas, jungiantis erdvę ir palaimą. Jo esencija yra čia nepaisant to, ar galime jį aiškiai įsivaizduoti, ar ne. Visų labui trokštame išsiugdyti jo prašvitusias savybes.

Sėdime tiesiai, dešinė koja ant kairės arba prieš ją, smakras šiek tiek įtrauktas. Rankos sudėtos pilvo apačioje, dešinysis delnas kairiąjame, nykščiai šiek tiek liečiasi. Pirmiausia nuraminame protą, jausdami beformę oro srovę, įeinančią ir išeinančią per nosies galą. Mintys ir garsai kaip pasirodo, taip ir išnyksta – neanalizuojame jų. Tada apmąstome keturias pagrindines mintis, kurios motyvuoja mus siekti prašvitimo: – Pirma, turime puikią galimybę vystytis šiame gyvenime – visų būtybių labui galime naudotis geriausiais Budos duotais metodais. Tik nedaugelis pasaulyje turi tokią galimybę ir dar mažiau ja pasinaudoja.

Sėdime kiek įmanoma patogiau. Rankas laikome pilvo apačioje, dešinė ilsisi kairėje, nykščiai lengvai liečiasi. Nugara tiesi, bet nesame susikaustę, smakras įtrauktas. Pirmiausia nuraminame protą. Jaučiame beformę oro srovę, kuri įeina ir išeina per mūsų nosies galą, mintims ir garsams leidžiame laisvai tekėti, nesekame paskui juos, ir neatstumiame jų. Norime medituoti, kad galėtumėm patirti proto prigimtį ir sukurti atstumą tarp savęs ir savo kliudančių emocijų. Tik tada, kai mums tai pavyks, galėsime iš tiesų padėti kitiems.