Velnias lietuvių tautosakoje (Analitinis rašinys)
Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti. Vienas žmogaus fantazijos padarinių – velnias. Velnią įsivaizdavo labai įvairiai, pavyzdžiui, jo nosies viena skylutė arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį. Jei nosis be skylių, tai bus velniukai”,- sakoma pasakoje “Velniukai su statinaitėmis”. Pėda taip pat parodydavusi velnišką gymį. “Užmini ir žiūri – tuščias batas, be pėdos.” (“Kavalierius tuščiais batais”), “o vietoj batų – arklio kanopos” (“Užteks ir vieno”). Uodega ir ragai velniui buvo prisegti kiek vėliau. Daugelis sakmių rodo, jog velnias buvęs su ragais. “Velnias ir ropoja, ir keliais eina – vis griūva ir griūva. Susidaužė, visas kruvinas, nusilaužė ir ragus”,- teigiama pasakoje “Velnio bernavimas”. “Žiūri – kadgi velniukas sėdi su ragiukais” (“Avinukas ratuose”). Daug sakmių byloja, kad velnias buvęs ir su uodega: “Ir pamatė, kaip iš po velėnos išlenda rudas kaip rankovė didumo ir rodo uodegą į debesį” (“Perkūno dovana”). Daugelyje pasakų ir sakmių velniui prisegama juoda spalva: “Žiūri – atbėga toks juodas ponaitis ir šaukia…” Juodas velnias ypač įsigalėjo XIX – XX a. Toks velnias dažnai minimas patarlėse, priežodžiuose bei mįslėse. Sakoma: “Visi velniai juodi”, “Tegul bus tavo velnias juodesnis”, “Raudonas liežuvis juodą velnią laižo (ugnis katilą)”, “Ne toks velnias juodas, kaip jį maliavoja”.